Popiežius Pranciškus davė interviu Italijos dienraščiui „Il Corriere della Sera”. Laikraštis jį paskelbė ne kaip ištisinį pokalbio išrašą, bet straipsnio forma, su išsamiomis popiežiaus žodžių citatomis. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama karui Ukrainoje, tačiau paliestos ir kitos temos – popiežiaus sveikata, Bažnyčios Italijoje gyvenimas.
„Pirmąją karo dieną paskambinau telefonu Ukrainos prezidentui Zelenskiui, – sakė popiežius Pranciškus, – bet neskambinau Putinui. Gruodį per savo gimtadienį su juo kalbėjau, bet šį kartą neskambinau. Tačiau norėjau parodyti aiškų gestą, kurį galėtų pamatyti visas pasaulis, todėl nuvykau pas Rusijos ambasadorių. Paprašiau paaiškinimo, liepiau liautis”, – paaiškino popiežius.
Toliau ji tęsė: „Tada paprašiau kardinolo Parolino, kad nusiųstų Putinui žinią, jog esu pasirengęs vykti į Maskvą. Žinoma, Kremliaus vadovas turi to norėti. Atsakymo dar negavome, laukiame, nors bijau, kad Putinas šiuo metu nenori tokio susitikimo“, – pasakojo popiežius ir pridūrė: „Negalime nesistengti nesustabdyti šio žiaurumo. Prieš dvidešimt penkerius metus Ruandoje matėme tą patį.“
Pokalbyje su italų dienraščio redaktoriumi popiežius taip pat samprotavo apie šio karo priežastis. Galbūt „NATO lojimas prie Rusijos durų“ paskatino Kremliaus vadovą piktai sureaguoti ir sukelti konfliktą. „Nesakau, kad šis pyktis buvo išprovokuotas, bet galbūt buvo paskatintas.“
Popiežiaus paklausta ir apie ginklų tiekimą Ukrainai. „Negaliu atsakyti į klausimą, ar teisinga tiekti ginklus ukrainiečiams, čia ne mano tema“, – sakė Pranciškus, – „aišku tik tai, kad tame krašte bandomi ginklai… Kariaujama, kad būtų išbandyti nauji sukurti ginklai. Taip buvo jau per Ispanijos pilietinį karą, dar prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią.“
Prekyba ginklais yra skandalas, ir tik nedaugelis su ja kovoja. Prieš dvejus ar trejus metus į Genują atplaukė laivas su ginklais, kurie turėjo būti perkrauti į didelį krovininį laivą ir nugabenti į Jemeną. Uosto darbuotojai nenorėjo to daryti. Jie pasakė: mes galvojame apie Jemeno vaikus. Tai smulkmena, bet gražus gestas. Tokių gestų turėtų būti daug.
Iš popiežiaus buvo laukiama simbolinio gesto – vizito Ukrainoje. Pranciškus atsakė, kad jis pasiuntė į Ukrainą du savo kardinolus Czerny ir Krajewskį. „Tačiau jaučiu, kad pats neturiu keliauti. Pirmiausia turiu nuvykti į Maskvą, pirmiausia turiu susitikti su Putinu. Bet aš esu tik kunigas, ką galiu padaryti? Darau, ką galiu. Jei Putinas atvertų duris….“
Gal Maskvos patriarchas Kirilas galėtų būti tas žmogus, kuris įtikins Kremliaus vadovą atverti duris? Popiežius papurtė galvą, pastebi jį kalbinęs žurnalistas, ir pasakė: „Su Kirilu kalbėjausi 40 minučių per Zoom. Pirmąsias dvidešimt minučių jis, laikydamas rankoje popieriaus lapą, skaitė man visokius karo pateisinimus.
Išklausiau ir pasakiau: „Nieko apie tai nesuprantu. Broli, mes nesame valstybės kunigai, negalime vartoti politikos kalbos, tik Jėzaus kalbą. Esame tos pačios šventos Dievo tautos ganytojai. Todėl turime ieškoti taikos būdų, sustabdyti ginklų ugnį“. Patriarchas negali būti Putino klapčiukas. Birželio 14 d. Jeruzalėje buvau suplanavęs su juo susitikti. Tai būtų buvęs mūsų antrasis susitikimas. Tačiau dabar ir jis sutinka, kad toks susitikimas būtų dviprasmiškas signalas.“
Paklaustas apie ankstesnius perspėjimus dėl gresiančio pasaulinio karo pontifikas atsakė, kad jo nerimas nebuvo kuo nors ypatingas, o tik „realybės stebėjimas”. Jis paminėjo karus Sirijoje, Jemene, Irake, Afrikoje – vienas karas po kito yra tarptautinių interesų dalys.
„Neįsivaizduojama, kad viena laisva valstybė galėtų kariauti su kita laisva valstybe. Ukrainoje konfliktą sukėlė kiti. Vienintelis dalykas, dėl kurio kaltinami ukrainiečiai, yra, kad jie sureagavo Donbase, tačiau mes kalbame apie dešimt metų senumo įvykius. Šis nesutarimas yra senas. Žinoma, ukrainiečiai yra išdidūs žmonės. Pavyzdžiui, kai per Kryžiaus kelią dvi moterys, viena rusė, kita ukrainietė, turėjo kartu skaityti maldą, ukrainiečiai iš to padarė skandalą.
Paskambinau Ukrainoje buvusiam Krajewskiui ir jis man pasakė: „Sustok, neskaityk maldos”. Ukrainiečiai teisūs, net jei mes negalime to iki galo suprasti. Todėl moterys Kryžiaus kelyje tylėjo. Ukrainiečiai yra jautrūs, jaučiasi nugalėti ar pavergti, nes tiek daug sumokėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Žuvo tiek daug vyrų. Tai kankinių tauta. Tačiau mes taip pat atsargiai žiūrime į tai, kas dabar gali nutikti Padniestrėje”.
Pokalbis apie karą eina į pabaigą, o apibendrinimas atrodo pesimistinis: „Nepakanka valios taikai, – karčiai pastebi Pranciškus, – karas yra baisus ir mes turime apie tai kalbėti garsiai. Kai susitikau su V. Orbánu, jis man pasakė, kad rusai turi planą iki gegužės 9 d. viską pabaigti.
Tikiuosi, kad taip ir yra, kad taip pat būtų galima suprasti šių dienų eskalavimo greitį. Nes dabar kalbama ne tik apie Donbasą, bet ir apie Krymą, Odesą, kad Ukraina būtų atkirsta nuo išėjimo į Juodąją jūrą, apie viską. Esu pesimistas, bet turime padaryti ką galime, kad sustabdytume karą”.
Pokalbio pabaigoje popiežius pasisakė apie padėtį Italijos Bažnyčioje: „Dažnai rasdavau ikisusirinkiminį mentalitetą, užmaskuotą kaip susirinkiminį. Tokiuose žemynuose kaip Lotynų Amerika ir Afrika buvo lengviau. Italijoje tai galbūt sunkiau. Tačiau yra gerų kunigų, gerų parapijų klebonų, gerų vienuolių ir gerų pasauliečių.
Pavyzdžiui, vienas iš dalykų, kuriais stengiuosi atnaujinti Italijos Bažnyčią, yra per daug nekeisti vyskupų. Kardinolas Gantinas sakė, kad vyskupas yra Bažnyčios sutuoktinis, ir juo yra visam gyvenimui. Gerai, kai yra įprotis. Todėl stengiuosi paskirti tokius kunigus vyskupais, kaip Genujoje, Turine, Kalabrijoje. Manau, kad tai yra Italijos Bažnyčios atsinaujinimas.
Dabar kita Italijos vyskupų konferencijos asamblėja turės išrinkti naują pirmininką, stengiuosi surasti tokį, kuris norėtų gerų pokyčių. Man labiau patinktų, kad jis būtų kardinolas – autoritetingas žmogus, kuris turi galimybę pasirinkti sekretorių ir galėtų pasakyti: noriu dirbti su šiuo žmogumi.
