Spalio 24 dieną popiežius paskelbė savo ketvirtąją encikliką „Dilexit nos” („Pamilo mus“). Ji remiasi įvairiomis Šventojo Rašto eilutėmis, jog Dievas myli žmogų be išlygų. Sūnus įsikūnijo tam, kad šią meilę parodytų ir pasiūlytų. Pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai yra vienas iš būdų atsiliepti į šią meilę ir ją geriau suprasti.
„Širdies simbolis dažnai vartojamas Jėzaus meilei išreikšti. Kai kas klausia, ar jo prasmė vis dar galioja. Tačiau, kai esame gundomi plaukti paviršiumi, gyventi bėgant nežinia kodėl, tapti nepasotinamais vartotojais ir rinkos, kuriai mūsų egzistavimo prasmė nėra įdomi, sraigtų vergais, reikia vėl atrasti širdies svarbą“, – pažymi popiežius (DN, 1).
Širdis – asmens centras
Širdies simbolis yra senas. Įvairių graikų autorių, primena Pranciškus, tekstuose aptiksime, jog širdis yra tai, kas žmoguje giliausia, kas sudaro asmens dvasinį branduolį. Simbolinis širdies motyvas išreiškia suvokimą, kad žmogus nėra vien gebėjimų suma, bet iš sielos ir kūno sudarytas pasaulis su vienijančiu centru, ieškančiu prasmės ir krypties. Panašiai Dievas kreipiasi į žmogaus širdį, o ši užsidega jį girdėdama. Širdis taip pat yra tiesos, tikrųjų intencijų vieta. Jei žodžiai nesutampa su tuo, kas yra širdyje, jie kažką slepia ar net yra apgaulingi. „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai. Venk kalbėti apgaulingai, suktas kalbas mesk šalin“, – perspėjama Patarlių knygoje (Pt 4, 23–24). Žmogus pažįsta save pažinęs savo širdį, savo širdyje jis iš tiesų yra jis pats, o kai jo širdis sužeidžiama – susvyruoja viskas.
„Tai yra bet kokio tvirto mūsų gyvenimo plano pagrindas, nes nieko tikrai vertinga negalima sukurti be širdies. Regimybė ir melas suteikia tik tuštumą“, – rašo popiežius (DN, 6).
Užuot ieškojus paviršutiniško pasitenkinimo ir vaidinus prieš kitus, geriausia leisti, kad iškiltų svarbūs klausimai: kas iš tikrųjų esu, ko siekiu, kokią prasmę noriu, kad turėtų mano gyvenimas, mano pasirinkimai ar veiksmai, kodėl esu šiame pasaulyje, kaip vertinsiu savo egzistenciją, kai ji baigsis, kokią prasmę norėčiau, kad turėtų viskas, ką patiriu, kuo noriu būti prieš kitus, kas esu prieš Dievą? Šie klausimai veda mane į mano širdį.
Šiame „skystame“ pasaulyje būtina vėl kalbėti apie širdį, kur kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, suvokia save. Reikia kalbėti apie tai, kur glūdi konkrečių žmonių jėgų, įsitikinimų, aistrų, pasirinkimų šaltinis ir šaknis.
„Trūksta širdies“
Gyvename serijinių vartotojų visuomenėse, kur svarbi tik ši diena, kuriose dominuoja technologijų ritmas ir triukšmas, turime mažai kantrybės procesams, reikalingiems vidiniam gyvenimui. Šiuolaikinėje visuomenėje žmogus rizikuoja prarasti savo širdį, savo paties centrą, apsvaigti, suskilti, likti beveik be vidinio principo, užtikrinančio jo būties ir veiksmų vienybę ir harmoniją. Plačiai paplitę elgesio modeliai sureikšmina racionalųjį-technologinį arba, priešingai, instinktų matmenį. Trūksta širdies.
Dabartinei visuomenei būdingas „skystas“ būvis yra svarbus veiksnys, bet, anot popiežiaus, ne vienintelis, lemiantis intymaus, vidinio žmogaus centro – širdies – neįvertinimas ar nuvertinimas. Šią nuostatą aptiksime ir graikų racionalizme ir postkrikščioniškame idealizme. Dažnai pirmenybė teikta vadinamosioms aiškioms idėjoms ir minties sistemoms, proto, valios ir laisvės kategorijoms, neretai įtvirtinant nesveiką individualizmą. Idėja apie asmeninį centrą, kuriame vienintelė tikrovė, galinti viską suvienyti, galiausiai yra meilė, nebuvo plačiai išvystyta.
Jei širdis nuvertinama, nuvertinama ir tai, kas kalbama iš širdies, daroma iš širdies, širdyje brandinama ir gydoma. Kai nevertiname to, kas būdinga širdžiai, prarandame atsakymus, kurių vien intelektas negali duoti, prarandame susitikimus su kitais, prarandame poeziją. Prarandame istoriją ir savo istorijas, nes tikrasis asmeninis nuotykis yra tas, kuris prasideda širdyje. Gyvenimo pabaigoje bus svarbu tik tai.
Šiame „skystame“ pasaulyje būtina vėl kalbėti apie širdį, kur kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, suvokia save.
Tegul mūsų veiksmai būna pavaldūs širdies „politiniam viešpatavimui“, agresija ir įkyrūs troškimai teranda ramybę didesniame gėryje, kurį jiems siūlo širdis, ir jos atsparume blogiui. Tegul protas ir valia tarnauja širdžiai, labiau skanaudami tiesą, o ne norėdami ją užvaldyti, kaip dažnai siekia kai kurie mokslai. Tegul širdies plakimas nuramdo vaizduotę bei jausmus.
Galima pasakyti „esu savo paties širdis“, nes ji mane išskiria, sudaro mano dvasinę tapatybę, įtraukia į bendrystę su kitais žmonėmis. Skaitmeninio pasaulio algoritmai rodo, kad mūsų mintys ir valios sprendimai yra daug „standartiškesni“, nei manome. Jie lengvai nuspėjami ir jais lengva manipuliuoti. Su širdimi yra kitaip.
„Širdis“ yra svarbus žodis teologijai ir filosofijai, kurios siekia suprasti visumą. Tai vienas iš tų žodžių, kurie kalba apie visą žmogų, apie jo dvasinę ir fizinę visumą. Todėl biologija, antropologija, psichologija ar kitos mokslo šakos šio žodžio negali iki galo paaiškinti – kiekviena mato tik visumos dalį. Tačiau dėl to visuma nėra mažiau tikra. Galima pasakyti ir kita – širdimi pažįstame tikrovę geriau, labiau nei kitais būdais. Pasak filosofo Heideggerio, būtent toks gilus suvokimas, kone sukrėtimas, yra tolimesnio filosofinio darbo su sąvokomis pradžia.
Jėzaus širdis kalba mūsų širdžiai
Šios įvadinės mintys apie tai, ką galima pavadinti širdies teologija ir filosofija, kurių, pasak popiežiaus, labai trūksta šiandien, yra plėtojamos kitose enciklikos dalyse. Popiežius apsvarsto vienybės ir harmonijos poreikį iš širdies perspektyvos, nes gyvenimas beširdėje ir individualizmo sufragmentuotoje visuomenėje yra nežmogiškas.
Jis pabrėžia širdies ir dvasingumo sąsają. Kai Dievas, dažnai netikėtai, prabyla į širdį ir nugremžia ar nupurto ją supantį luobą, tai tampa naujo gyvenimo pradžia. Šia tema, priminė popiežius, daug yra pasakęs jėzuitų steigėjas Ignacas Lojola.
Kur filosofo mąstymas sustoja, tikinti širdis myli, garbina, prašo atleidimo ir nori tarnauti ten, kur Viešpats leidžia pasirinkti, kad ji galėtų juo sekti. Tikinti širdis suvokia, kad yra Dievo „tu“ ir kad gali būti „aš“, nes Dievas jai yra „tu“. Tik Viešpats gali pasiūlyti mums būti „tu“ amžinai. Priimti jo draugystę yra širdies pasirinkimas, kuris padaro mus asmenimis visa šio žodžio prasme.
Švenčiausioji Jėzaus Širdis mums kalba apie Viešpaties meilę ir draugystę: ne paprastą, o iš Širdies į širdį.
Priešais gyvą ir juntamą Jėzaus Širdį mūsų protas, apšviestas Dvasios, supranta Jėzaus žodžius. Tada mūsų valia juos pradeda įgyvendinti. Klausytis Viešpaties ir jį gerbti yra širdies darbas. Tik širdis geba visiems mūsų gebėjimams bei aistroms, visam mūsų asmeniui suteikti pagarbos ir meilės klusnumo Viešpačiui nuostatą.
Tik pradėdamos nuo širdies mūsų bendruomenės galės suvienyti skirtingus protus bei valias ir juos sutaikyti, kad Dvasia galėtų mus vesti kaip brolius ir seseris. Kristaus Širdis yra ekstazė, išėjimas, dovana, susitikimas. Joje esame pajėgūs sveikai ir laimingai bendrauti bei kurti meilės ir teisingumo karalystę šiame pasaulyje. Mūsų širdis, suvienyta su Kristaus Širdimi, yra pajėgi padaryti šį socialinį stebuklą.
Dalis enciklikos yra skirta Jėzaus gestams ir žodžiams, išreiškiantiems jo Širdį. Bažnyčia, kontempliuodama Jėzaus Širdį, kontempliuoja ir garbina jo, įsikūnijusio Dievo, meilę.
Būtina pabrėžti, kad draugystė ir garbinimas mus sieja su pačiu Kristaus Asmeniu. Gerbiame jį vaizduojantį ir mus patraukiantį Švč. Širdies atvaizdą, tačiau adoracija yra skirta tik gyvajam Kristui, kad mus apglėbtų jo žmogiškoji ir dieviškoji meilė. Tai pasakius, reikia atkreipti dėmesį, jog Švč. Širdies atvaizdas nėra paprastas paveikslėlis tarp kitų. Dėl minėtų motyvų Bažnyčia šį atvaizdą išsirinko kaip itin tinkamą parodyti Jėzaus Kristaus žmogišką ir dievišką meilę, jo Asmens branduolį.
Bažnyčia, kontempliuodama Jėzaus Širdį, kontempliuoja ir garbina jo, įsikūnijusio Dievo, meilę.
Amžinasis Dievo Sūnus, be galo mane pranokstantis, taip pat norėjo mylėti mane žmogiška širdimi. Jo žmogiškieji jausmai tampa begalinės ir galutinės meilės sakramentu. Todėl jo Širdis nėra paprastas simbolis, išreiškiantis tik dvasinę ar nuo materijos atskirtą tikrovę. Į Viešpaties Širdį nukreiptas žvilgsnis kontempliuoja fizinę tikrovę, jo žmogiškąjį Kūną, leidusį Kristui, kaip ir mums, turėti žmogiškus jausmus ir emocijas, nors ir visiškai perkeistus Jo dieviškosios meilės. Pamaldumas turi pasiekti begalinę Dievo Sūnaus asmens meilę, tačiau turime patvirtinti, kad ji neatsiejama nuo jo žmogiškosios meilės, ir tai padaryti mums padeda jo kūno Širdies atvaizdas, pažymi popiežius (žr. DN, 61), pabrėždamas šio pamaldumo sąsają su krikščioniško tikėjimo tiesa, jog Kristus yra tikras žmogus ir tikras Dievas, Trejybės Asmuo.
Švč. Širdies upės
Antroje enciklikos dalyje Pranciškus dėmesį skiria kai kuriems šventiesiems, kurie prisidėjo prie Švč. Širdies pamaldumo turinio kūrimo bei jo plitimo, taip pat Bažnyčios ir popiežių dokumentams, pripažinusiems šio pamaldumo vertę ir prisidėjusiems prie jo sklidimo. Be galingų šv. Marijos Margaritos Alacoque vizijų, Pranciškus minėjo Šv. Pranciškų Salezą, šv. Klaudijų de La Colombière, šv. Karolį de Fuko ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, šv. Faustiną Kovalską, Švč. Jėzaus Širdies pamaldumo ir svarbiausių jo reikšmių, įskaitant dieviškąją paguodą, gydymą ir Kristaus aukojimąsi dėl mūsų, perduodamus iš kartos į kartą Jėzaus Draugijoje, kitose moterų ir vyrų kongregacijose. Tekste taip pat yra daug įžvalgų apie Švč. Širdies pamaldumo vaisius asmeniniam ir bendruomeniniam gyvenimui.
Šiandien viskas perkama ir už viską mokama, atrodo, kad pati orumo prasmė priklauso nuo to, kas įgyjama pinigų galia. Esame verčiami tik kaupti, vartoti ir išsiblaškyti, įkalinti smukdančios sistemos, neleidžiančios matyti toliau už elementarius ar menkaverčius poreikius. Kristaus meilė gali mus išlaisvinti iš šios karštinės. Jis gali suteikti šiai žemei širdį ir atkurti meilę ten, kur, rodos, gebėjimas mylėti yra miręs visiems laikams.
To reikia ir Bažnyčiai, kad Kristaus meilės nepakeistų pasenusios struktūros, kitų laikų manijos, savojo mentaliteto garbinimas, vienoks ar kitoks fanatizmas, užimantys Dievo meilės, kuri išlaisvina, atgaivina, džiugina širdį ir maitina bendruomenes, vietą.
„Meldžiu Viešpatį Jėzų, kad iš jo šventosios Širdies mums visiems tekėtų gyvojo vandens upės, gydančios mūsų pačių pasidarytas žaizdas, stiprinančios mūsų gebėjimą mylėti ir tarnauti, skatinančios mus mokytis eiti kartu teisingo, vieningo ir broliško pasaulio link, kol kartu ir laimingi švęsime dangiškosios karalystės pokylį. Ten bus prisikėlęs Kristus, kuris visus mūsų skirtumus suvienys šviesa, nepaliaujamai sklindančia iš jo pervertos Širdies. Tegul jis visados būna pašlovintas!“, – rašo popiežius Pranciškus paskutinėse ketvirtosios savo enciklikos „Dilexit nos” („Pamilo mus“) eilutėse (DN, 220).
