Birželio 12 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezes apie Šventąją Dvasią, kuri nenuilstamai veda Bažnyčią link Kristaus. Prieš savaitę popiežius kalbėjo apie Šventosios Dvasios veikimą Kūrinijoje, o šį trečiadienį – Apreiškime, kurį mums perduoda Dievo įkvėptas ir autoritetingas Šventasis Raštas.
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas“, rašo apaštalas Paulius antrajame laiške Timotiejui (2 Tim 3, 16). „Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“, nurodoma kitoje Naujojo Testamento vietoje (2 Pt 1, 21). Tai Šventojo Rašto dieviško įkvėpimo doktrina, kurią skelbiame kaip tikėjimo tiesą Išpažinime, kai sakome, jog Šventoji Dvasia „kalbėjo per pranašus“.
Šventoji Dvasia, kuri įkvėpė Raštus, taip pat yra ta, kuri juos paaiškina ir daro amžinai gyvus ir veiklius. Todėl Šventasis Raštas yra įkvėptas ir pats įkvepiantis. Tokiu būdu Šventoji Dvasia tęsia Bažnyčioje Prisikėlusiojo darbą.
Gali atsitikti taip, kad tam tikra Šventojo Rašto ištrauka, kurią daugybę kartų skaitėme be jokio ypatingo jaudulio, vieną dieną, perskaityta su tikėjimo ir maldingai nusiteikus, staiga nušvinta, tas tekstas mums prabyla, nušviečia problemą, su kuria susidūrėme, ar leidžia suvokti Dievo valią tam tikroje situacijoje.
Dėl ko taip įvyksta, jei ne dėl Šventosios Dvasios suteiktos šviesos? Šventojo Rašto žodžiai, veikiami Dvasios, pradeda šviesti. Tada galime suprasti, kokie teisingi Laiško žydams žodžiai: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. (…) Jis teisia širdies sumanymus bei mintis.“
Bažnyčia maitinasi dvasiniu Šventojo Rašto skaitymu – skaitymu vedant Šventajai Dvasiai, kuri ir įkvėpė Šventąjį Raštą. Pastarojo centre, tarsi viską apšviečiantis švyturys, yra Kristaus mirties ir prisikėlimo įvykis, kuris išpildo išganymo planą, įgyvendina visas pranašystes, atskleidžia visus paslėptus slėpinius. Tai yra tikrasis raktas, padedantis skaityti visą Bibliją.
Apreiškimo knygos žodžiais, Avinėlis atvėrė „knygos ritinį, prirašytą iš vidaus ir iš lauko, užantspauduotą septyniais antspaudais“ (žr. Apr 5) Bažnyčia, Kristaus nuotaka, yra įgaliota įkvėptojo teksto aiškintoja, jo autentiško skelbimo tarpininkė. Kadangi Bažnyčia yra apdovanota Šventąja Dvasia, ji yra „tiesos ramstis ir atrama“ (žr. 1 Tim 3, 15). Jos užduotis – padėti tikintiesiems ir tiems, kurie ieško tiesos, teisingai suprasti biblinius tekstus.
Vienas iš būdų dvasiškai skaityti Dievo žodį, yra lectio divina praktika, asmeniniam ir meditaciniam Šventojo Rašto ištraukos skaitymui skirtas dienos laikas.
Bažnyčia maitinasi dvasiniu Šventojo Rašto skaitymu – skaitymu vedant Šventajai Dvasiai, kuri ir įkvėpė Šventąjį Raštą.
„Tai iš tiesų svarbu: kiekvieną dieną skirk laiko Dievo žodžiui. Jei laiko yra daugiau – medituok, įsiskaityk. Labai patariu turėti kišeninę Evangeliją, nešiotis ją su savimi, turėti rankinėje. Kai esate kelionėje ar turite laisvą minutę, paimkite ją ir perskaitykite ištrauką. Tai turi didelės reikšmės gyvenimui“, – sakė popiežius.
Kitas tobulas dvasinis Šventojo Rašto skaitymo būdas yra bendruomeninis, ypač liturginių apeigų metu, per šventąsias Mišias. Jis leidžia pamatyti, kaip Senajame Testamente pateiktas įvykis ar mokymas visiškai išsipildo Kristaus Evangelijoje. Homilija turi padėti perkelti Dievo žodį iš knygos į gyvenimą. Homilija neturi viršyti aštuonių minučių, nes po to žmonių dėmesys susilpnėja. Pakanka vieno vaizdinio, vienos įžvalgos, vienos emocijos, vieno paskatinimo veikti.
Tarp daugybės Dievo žodžių, kuriuos kasdien girdime Mišiose ar Valandų liturgijoje, visada yra vienas, skirtas būtent mums. Jis liečia širdį. Priimtas širdimi, jis gali nušviesti mūsų dieną ir gaivinti mūsų maldą. Reikia stengtis, kad jis neskambėtų tuščiai.
Baigdamas savo katechezę, popiežius pasidalijo įžvalga, kuri gali padėti pamilti Dievo žodį. Kaip ir tam tikri muzikos kūriniai, Šventasis Raštas taip pat turi pagrindinę temą, nuo pradžios iki pabaigos. Biblijoje tokia tema yra Dievo meilė. Visa Biblija, sako šventasis Augustinas, pasakoja tik apie Dievo meilę. Šv. Grigalius Didysis Šventąjį Raštą vadino „Visagalio Dievo laišku savo kūriniui“, tarsi jaunikio laišku savo nuotakai, ir ragino išmokti „Dievo žodžiuose pažinti Dievo širdį“.
„Apsireikšdamas neregimasis Dievas iš didžios meilės prabyla žmonėms kaip draugams ir su jais kalbasi, norėdamas juos pakviesti ir priimti į savo bendrystę“, – tęsia Vatikano II Susirinkimas (žr. Dei Verbum, 2).
„Tegul Šventoji Dvasia, įkvėpusi Raštus ir dabar dvelkianti iš jų, padeda mums suvokti šią Dievo meilę konkrečiose mūsų gyvenimo situacijose“, – sakė Šventasis Tėvas, dar kartą paraginęs kasdien perskaityti keletą Evangelijos eilučių. Tokiu būdu Dievo žodyje esanti Šventoji Dvasia mums taps labai artima.
