Sergejus Bolšakovas gimė 1901 metų liepos 27 d. Sankt Peterburge, Rusijoje, iš kurios emigravo 1918 metais. Jaunystėje įgijo techninį išsilavinimą. 1946 metais Oksforde apsigynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją Bažnyčios vienybės tema. Daugybę metų keliavo po įvairius ortodoksų ir katalikų vienuolynus, bendraudamas su vienuoliais ir kontempliatyvios maldos mylėtojais. Šių piligrimysčių rezultatas 1971 metais pasirodžiusi knyga „Dvasios aukštumos“ ir daugybė straipsnių įvairiuose periodiniuose leidiniuose. Buvo aktyvus ekumeninio judėjimo dalyvis daug nuveikęs Vakarų ir Rytų krikščionių suartėjimo labui. Gyveno Italijoje (Romoje), Šveicarijoje, kitose šalyse. Paskutinius metus (nuo 1974 m. iki 1990 m.) praleido Otriv abatijoje (l’Abbaye d’Hauterive) Šveicarijoje. Ten rugsėjo 21 d. ir mirė bei buvo palaidotas.
Šią vasarą mūsų skelbiamas kūrinys „Dvasios aukštumos“ yra žymiausia Sergejaus Bolšakovo knyga pasirodžiusi ne tik rusų, bet ir vokiečių, anglų, prancūzų kalbomis. Ši knygutė yra nuausta iš autoriaus pokalbių su Jėzaus maldos mylėtojais, vykusiais skirtingu laiku bei įvairiose šalyse. Jie buvo atkurti tiek iš prisiminimų, tiek iš dienoraščių. Kaip pastebi pats autorius žmonių praktikuojančių Jėzaus maldą nėra daug ir iš jų jis išrinko pašnekovus pasiekusius didelę dvasinio gyvenimo brandą. Surinkti pokalbiai paaiškina tokių sąvokų, kaip „nurimimas“, „vidinė tyla“, „nepaliaujama malda“ reikšmes. Tad šis kūrinys puikiai reprezentuoja Rytų krikščionių dvasingumo pagrindinius bruožus: Jėzaus maldą, dvasinio vadovo senolio vaidmenį, krikščioniško gyvenimo augimo kelius.
Pokalbis su archimandritu Arkadijumi iš Pskovo – Pečioros vienuolyno
Tėvas Arkadijus stovėjo savo celės balkonėlyje ir lesino karvelius. Tai buvo aukštas, gražus, visada gerai nusiteikęs, švelnus maždaug penkiasdešimties metų vyras.
– Tėve Arkadijau, kaip jums pavyksta nuolatos būti tokios giedros nuotaikos? – pasiteiravau aš.
Šypsodamasis jis atsakė:
– O ko man sielotis? Esu sotus, sveikas, apsirengęs, apsiavęs, gyvenu jaukioje celėje, bažnyčioje tarnauju diakonu, dirbu staliumi, skaitau dvasiškai naudingas knygas ir meldžiuosi. Ko dar bereikia? Kitokio gyvenimo siekiantys, anot apaštalo Pauliaus, patirs daug sielvartų ir kančių. Juos užvaldo tokie jausmai kaip godumas, tuščiagarbiškumas, kerštas, geidulingumas. Kai jie negali pasiekti to, ko trokšta, pyksta ir nervinasi, o jei pavyksta, juos apima baimė, kad praras tai, ką nustvėrė. Dėl to jie nuolatos sielojasi ir yra kupini kartėlio. Jei jūs norite būti giedros dvasios, gyvenkite paprastai, per daug negudraukite ir viskas bus gerai. Antai senolis Ambraziejus iš Optinos sako: „Gyvenk paprastai, ir sulauksi šimto metų“.
– Vienuolyne tai suprantama, o kaip pasaulyje? – teiravausi toliau.
– Tas pats senolis Ambraziejus moko: „Galima gyventi pasaulyje, tik ne visiems ant akių, kaip liaudyje sakoma, o tyliai“.
– O jei turi nuodėmių, kaip tada? – klausiau aš.
– Dykumų tėvai pasakodavo tokią istoriją. Sykį jaunas vienuolis ateina pas seną ir klausia: „Ką daryti, tėve, kad vis į tą pačią nuodėmę puolu?“ Senolis jam atsako: „Jei jau taip nutiko, kelkis iš jos ir atgailauk“. – „O jei vėl nupulsiu?“ – „Vėl kelkis ir atgailauk“. – Jaunasis vienuolis neištvėrė nepaklausęs: „Ir kiek tai tęsis?“ – „Iki mirties“, – atsakė senolis.
Kadangi gyvename, tai ir nusidedame. Apie tai dar apaštalas Jonas rašė. Tačiau kiekvieną nuodėmę galima atgaila nuplauti. Tad nuolatinė atgaila, viena vertus, mus gelbsti nuo puikybės ir savęs aukštinimo, antra vertus, neleidžia prarasti vilties. Būtent tokia yra paslaptis, kaip išsaugoti giedrą dvasią.
kiekvieną nuodėmę galima atgaila nuplauti.
– Čia, ko gero, būtų naudinga Jėzaus malda. Juk joje nuolat maldaujama: „Viešpatie, pasigailėk!“
– Tikra tiesa, – atsakė tėvas Arkadijus. – Mes ne tik kiekvieną valandą, bet ir kiekvieną minutę nusidedame žodžiais, darbais ir mintimis – noriai įsileidžiame į savo vidų gundymus, t. y. nederamas, abejotinas, šventvagiškas ar geidulingas mintis; išnarstome jas po kaulelį ir pritariame joms, o nenusidedame tik todėl, kad nėra tinkamų aplinkybių. Čia Jėzaus malda ir įgauna savo reikšmę. Pavyzdžiui, šovė tau į galvą paika mintis arba užsiliepsnojo geismas moteriai, o gal panorai ką nors įžeisti ar net apkulti, – tuomet griebkis Jėzaus maldos: lėtai, atidžiai ir nuoširdžiai šnabždėk ar mintyse kartok: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Ir liausis tos mintys. O jei vis dėlto joms pasiduosi ir nupulsi, nenusimink, bet toliau kartok šią maldą. Tuomet tavo dvasia nurims.
Prieš mums nupuolant, Šėtonas skatina, kad Dievą prisimintume tik kaip gailestingą ir viską atleidžiantį. Jis mums įteigia, kad Viešpats žino, jog jaunas ir stiprus vyras yra linkęs į netyrumą, todėl nebūsiąs jam griežtas. Kai nusidedame, piktasis, siekdamas mus įstumti į neviltį, Viešpatį vaizduoja kaip rūstų ir nepermaldaujamą teisėją. Dėl to ne vienam pasimaišo protas, kai kurie net nusižudo.
Tas, kuris šaukiasi Viešpaties gailestingumo, visada išliks nuolankus. Kartą šventasis Antanas Didysis turėjo regėjimą – matė žemę, visą nusėtą velnio žabangais. Apimtas išgąsčio jis paklausė: „Tad kas begalės išsigelbėti?“ Ir išgirdo atsakymą: „Nuolankieji“. Todėl tokia svarbi yra nuolatinė Jėzaus malda, nors daugelis, net vienuoliai, sako: „Niekam jos nereikia! Visiškai pakanka liturginių ir vienuolinių maldų“. Tačiau mes ne visuomet esame bažnyčioje ar celėje, o pagundos visur seka paskui mus. Be to, jei giedojimas ir maldų skaitymas mus išganytų, tuomet, kaip rašė senolis Bazilijus Pojapomerulskis, giesmininkai ir skaitovai būtų švento gyvenimo pavyzdžiai, bet taip nėra. Net jei gražiai gieda ir taisyklingai skaito, pirmiausiai dėmesį sutelkia ties tuo, kaip nuo natos nenuklysti ar išraiškingai perskaityti, o ne į giesmių arba tekstų prasmę. Žinoma, pasitaiko ir pakankamai dvasingų giesmininkų ar skaitovų.
– Tėve Arkadijau, o koks gyvenimo būdas vertingesnis: aktyvus brolijoje, bendruomenėje ar vienatvėje – vienuolyno klauzūroje, dykumoje?
– Viskam savas laikas. Naujokas turi gyventi bendruomenėje, kad būtų nugludintas. Antai akmenys prie ežero ar jūros kranto būna šiurkštūs ir aštriabriauniai, o kai patenka į vandenį, pasitrynę vienas su kitu taip nusišlifuoja, kad pasidaro glotnūs kaip kiaušiniai ar kamuoliukai. Taip ir bendras gyvenimas nugludina mūsų kampuotumą bei ištiria mūsų nuolankumą, kantrybę, atlaidumą, dosnumą. Tik tuomet, kai visos šios dorybės mums pasidarys savos, galėsime veržtis į vienumą. Ir tik sulaukę maždaug penkiasdešimties metų, nes jaunesniems panašios mintys tėra įgeidis, tuštybė ir pernelyg geras manymas apie save.
Tačiau save nugludinus ir apsipratus su Jėzaus malda, ne tik galima, bet ir reikia vienumos, kad ruoštumėmės perėjimui į kitą, dvasinį pasaulį, nes kokie būsime surasti, tokie ir būsime teisiami. Kas elgiasi kaip protingosios mergaitės, kurios visada pasirengusios, su Jėzaus malda lūpose ir turi alyvos savo sielų žibintuose, tas ir pereina į kitą pasaulį pasirengęs ir kviečiamas. Todėl savo maldose ir prašome: krikščioniškos mūsų gyvenimo pabaigos, kad duotume neskausmingą, negėdingą, romų ir gerą atsakymą Paskutiniame Kristaus teisme…
Tad tokia yra Jėzaus malda. Tas, kurs ją praktikuoja, iš tiesų tampa nuolankus, paprastas, nuoširdus, maloningas. Ko dar mes galime norėti?
