Po poros dienų nepavykusių bandymų išgelbėti Peru mirė italė pasaulietė misionierė Nadia de Munari. Praėjusios savaitės viduryje ji buvo užpulta ir sunkiai sužalota savo kambaryje, aptikta, kai ryte nepasirodė Mišiose. Penktadienį, balandžio 24-ąją, ji iškvėpė paskutinį kartą. Peru ji darbavosi nuo 1995 metų.
Tuo metu 25 metų amžiaus mergina atsiliepė į kunigo saleziečio Ugo De Censi, kuris mėgdavo sakyti – „nustokime kalbėti ir ką nors padarykime“, kvietimą. 2018 metais miręs salezietis darbavosi tarp vargingiausių žmonių keliose Lotynų Amerikos šalyse, subūręs bendraminčių ir pagalbininkų judėjimą steigė mokyklas, darželius, sveikatos priežiūros punktus, mokė jaunuolius amatų, rūpinosi bažnyčių statyba.
Nadia visų pirma atsidūrė Sieros vietovėje, trijų tūkstančių metrų aukštyje, tarp žemės ūkiu ir kasyba varganai besiverčiančių žmonių. Jos, kaip ir kitų savanorių, gyvenimo ir darbo sąlygos buvo labai paprastos: pavyzdžiui, kartais tekdavo rinkti ir perdirbimui parduoti šiukšles. Po 20 metų Nadia persikėlė į Nuevo Chimbote gyvenvietę, taip pat itin neturtingą ir neretai pavojingą. Pastaruoju laiku ji buvo atsakinga už šešis darželius, kuriuos lankė apie penki šimtai vaikų. Viename 2018 metų interviu ji pasakojo apie savo kelią ir patirtis.
„Nesame įpareigoti čia atvykti ir likti daug metų. Pavyzdžiui, pirmą kartą į misijas atvykę jaunuoliai lieka šešiems mėnesiams, po to grįžta į Italiją ir tada gali nuspręsti, pasitarę su draugais, šeima, apmąstę savo patirtis, sugrįžti metams arba dvejiems. Ir galbūt vieną dieną nuspręsti likti daug metų arba visam gyvenimui, kaip kad mes. Tai labai laisvas ir laipsniškas pasirinkimas“, – pasakojo misionierė. Jos pagrindinė užduotis Sieroje buvo rūpintis vaikų ir jaunuolių švietimu. Tačiau vis daugiau žmonių, ieškodami geresnio gyvenimo, palieka aukštikalnes ir išvyksta į sostinę, į industrines gyvenvietes ir miestus. Bet ir čia jų gyvenimas labai sunkus ir nesaugus. Todėl, pasakojo misionierė, t. Ugo De Censi paprašė jos persikelti į naują vietą, būti tarp viską palikusių ir į naują vietą atvykusių žmonių.
„Čia labai daug jaunų šeimų, šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų, su daug mažų vaikų. Bet jiems čia nėra ateities, čia jie laiką leidžia ant smėlio. O vaikui sveika aplinka yra tokia, kurioje yra medžių, kur galima žaisti ir šokinėti, kur negresia pavojai. Įsibaiminusios mamos vaikus laiko uždarytus namuose, priešais televizorių. Mes, kurie rūpinamės vaikų ir jaunuolių švietimu, buvome sukrėsti tokios tikrovės, daug metų praleidę kalnuose nežinojome, ką reiškia gyventi pakrantėje. Turėjome viską kurti nuo pradžių, statyti ant smėlio, trūko net geriamo vandens ir galimybių jo nusipirkti. Bet pasitikėjome t. Ugo neturėdami nieko kišenėse. Jautėme nerimą, tačiau matydami, kaip jis mus vedė per visus tuos metus link gerų dalykų, sutikome“, – pasakojo apie savo atsiradimo Nuevo Chimbote miestelyje aplinkybes Nadia de Munari. Ji su dėkingumu minėjo šimtus jaunuolių, papildančių savanorių gretas kiekvienais metais nuo 2015-ųjų. Su jų pagalba iškilo pirmosios mokyklos.
Kam taip rūpintis kitais, rizikuoti, atsižadėti savęs?
„Aš tikiu, kad visi esame sukurti tam, kad vienas kitam kažką dovanotume. Kad didžiausia laimė – tai pasidalyti su kitais tuo, ką turime, ką mokame padaryti, ką patys išmokome. Viena iš šio pasaulio bjaurių savybių – mentalitetas, jog laimė yra viską susigriebti sau, negalvojant, jog po mirties nieko neįmanoma pasiimti. Šį egoistišką mentalitetą reikia keisti, ypač per jaunuolius, kurie turi tyrą ir gražią širdį, nepaisant trūkumų. Tokia yra laimė: ji kyla ne iš kaupimo, bet iš dovanojimo. Tai gali būti šypsena, poelgis, pokalbis. Tau kažko reikia – aš padedu. Tai mus iš tiesų turtina“, – sakė misionierė, padovanojusi 25 savo gyvenimo metus kitiems.
