Praėjusį sekmadienį, švenčiant Kristaus Karaliaus iškilmę, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pašventino ant Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasado sumontuotą 95 kv. m dydžio bizantiško stiliaus, iš smaltos pagamintą mozaikinę freską.
Broliai pranciškonai džiaugėsi, kad išskirtinio grožio mozaika yra didžiausia Rytų Europoje, sukurta šia senovine technika ant pastato fasado, ir, ją sumontavus, užbaigta 10 metų trukusi šios bažnyčios statyba.
Kūrė archaiškos mokyklos meistrai
Spalvinga, iš ikonos atkartota, iš daugybės tūkstančių smulkių detalių sulipdyta mozaika „Švč. Mergelė Marija – visų šventųjų ir ligonių globėja“ centre vaizduoja Dievo Motiną, laikančią ant kelių Jėzų – Pasaulio Išganytoją. Iš šonų pavaizduotos šventojo Pranciškaus gyvenimo scenos – Pranciškus slaugo ligonius, Pranciškus rojaus sode, Pranciškus sodininkas.
„Todėl ir mes, Pranciškaus pasekėjai, puoselėjame sodus – Vilties mieste užsodinome rožių, levandų sodus, įrengėme sensorinį sodą. Mes sodiname ir gėrį, taiką, viltį. Ši freska – tarsi vargšų Biblija“, – prieš šventinant mozaiką, kalbėjo Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas brolis Benediktas Jurčys.
Kuriant šią freską, akcentavo jis, dalyvavo didelė komanda žmonių: pranciškonai buvo idėjos autoriai, klaipėdietė menininkė Angelina Banytė, anksčiau ištapiusi bažnyčios vidų, tokiu pačiu stiliumi ėmėsi kurti ir mozaikos ikonografinį eskizą. Mozaika iš mažyčių gabalėlių buvo pagaminta ir surinkta Italijoje, Ravenos bizantiškojoje mokykloje – prie jos dirbo daugiau kaip 100 meistrų. O ši mokykla, pasak B. Jurčio, gyvuoja jau 1,5 tūkst. metų, todėl, pajuokavo, ir garantijų darbams duoti nebereikia. Klaipėdoje ant fasado mozaiką atskiromis dalimis sumontavo ir darbus užbaigė Arvydo Bumblio vadovaujama įmonė „Vakarų pakrantės aidas“.
Įgyvendinti Klaipėdos brolių pranciškonų svajonę, tarsi siekiančią unikaliai ir savitai atkartoti Asyžiaus bažnyčią Italijoje, padėjo šios bažnyčios fundatoriai – klaipėdiečių verslininkų Zitos ir Martino bei jų dukters Ingos Gusiatinų šeima.
Pranciškoniškoji banga sugrįžo
„Prieš 10 metų mūsų bažnyčią konsekravo tuometinis vyskupas Jonas Boruta. O šiandien, besibaigiant liturginiams metams, ji pagaliau užbaigta ir ją pašventins Jo Ekscelencija vyskupas Algirdas Jurevičius“, – per iškilmingas šv. Mišias džiaugėsi brolis Benediktas.
Jis priminė ir pranciškonų kelio, prieš 800 metų atvedusio brolius į Klaipėdą, istoriją: „Pranciškonų idėjos tarsi „sprogdino“ Europą, jų galia persirito per Alpes ir, praėjus vos 7-eriems metams po Šv. Pranciškaus mirties, pasiekė vikingų salą Gotlandą – 1233 m. pranciškonai joje pastatė bažnyčią, mokyklą, ligoninę. Ši didžiulė banga 1252 m. atsirito ir į Klaipėdą, – čia pranciškonai pradėjo statyti miestą.“
Anot B. Jurčio, šios bangos pagautas prieš dešimtmetį buvo ir tuometinis meras Rimantas Taraškevičius, įtikėjęs, kad Klaipėda gali susigrąžinti savąjį identitetą. Šiuo siekiu gyvena ir miesto vadovo pareigas iš jo perėmęs dabartinis meras Vytautas Grubliauskas, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią pavadinęs savąja bažnyčia.
Šios bažnyčios istorijoje – daug netikėtų ženklų.
„Šios bažnyčios istorijoje – daug netikėtų ženklų: sykį paskambino M. Gusiatinas, vienu metu netgi buvęs mano futbolo treneris ir sako – atvyk pasikalbėti. Pasodino už stalo ir sako – noriu pastatyti Vilties miestą. Gusiatinų šeima pietinėje miesto dalyje jau buvo pastačiusi stačiatikių bažnyčią, o šiaurinėje ėmėsi mūsų bažnyčios, šalia jos sukūrė ir Vilties miestą“, – B. Jurčys dėkojo mecenatams, į šventę iš Italijos atvykusiam architektui Nunzio Rimmaudo, dailininkei A. Banytei ir visiems miesto žmonėms, prisidėjusiems prie to, kad ši bažnyčia pastatyta ir šiandieną yra gyva.
Bažnyčiai suteikė veidą
Prieš atidengiant freską, Klaipėdos miesto meras V. Grubliauskas kalbėjo: „Užbaigę šios bažnyčios statybą, papuošėme ne tik šią vietovę, bet ir Klaipėdos miestą. Tačiau tai yra nesibaigianti bažnyčia: turime kartu ir toliau kurti gėrį, kovoti už vertybes, kurios stiprina ir stato gyvąją bažnyčią – tai esame mes, visi žmonės. Visi tie, kuriems skirtas Vilties miestas, kurie atvyksta į jį ir atveža svečius. Klaipėdiečių vardu žemai lenkiuosi broliui Benediktui – Klaipėdos miesto magistrui, čia tarnaujantiems broliams pranciškonams ir visiems šios bažnyčios statytojams.“
turime kartu ir toliau kurti gėrį, kovoti už vertybes, kurios stiprina ir stato gyvąją bažnyčią – tai esame mes, visi žmonės.
Visos Gusiatinų šeimos vardu padėkojusi mozaikos kūrėjams, ypač – A. Banytei, taip pat A. Bumbliui, jų duktė Inga akcentavo, kad nuo šiol freska – lyg naujas Klaipėdos veidas: „Kiekvienas mūsų turime veidą, o ši koplyčia, ilgainiui išaugusi į bažnyčią, jo tarsi ir neturėjo. Nuo šiol nuostabaus grožio veidu nušvito ne tik ši bažnyčia, bet ir visas Klaipėdos miestas.“
Atidengus ir pašventinus mozaiką į muzikinę improvizaciją pakvietė atlikėjai saksofonistas Laimonas Urbikas ir perkusininkas Edmundas Federavičius, o autistiškų vaikų bendruomenė „Lietaus vaikai“ – į Vilties miesto kavinę pasivaišinti kava ir Ingos Gusiatinos bei jų pačių iškeptais pyragaičiais.
—
Smalta – tai (itališkai smalto – „emalis“), neskaidrus, spalvotas stiklas. Smalta gaminama rankomis iš mineralo smaltino ir skaidraus stiklo, į kurį įdėta pigmento ir drumstiklio arba spalvoto stiklo. Šios techniko unikalumas yra tas, kad ji atspari laikui ir bet kokio klimato poveikiui. Smaltos gamyba – archajiškas amatas, kurio meistrų pasaulyje yra labai nedaug. Baltijos šalyse tuo užsiima tik klaipėdiečių įmonė „Vakarų pakrantės aidas“.
