Kas Esi, Įsikūnijęs Dievo Žodi, Didis Slėpiny, Avinėli, Atpirkėjau, mylintis Kūrėjau, apsivilkęs vargingą žmogiškumo rūbą, Dangaus menes trumpam palikęs Karaliau?.. Ir kodėl mes, mirtingieji, esame Tavo Šviesai tokie akli, kodėl neretai labiau mylime tamsą nei šviesą?.. Kur mes, pasiklydę, klajojame kaip avys, atsisakiusios savo Ganytojo?.. Iš kur tas triukšmas, vis labiau užgožiantis Betliejaus Nakties tylą?..
Esi tas pats Dievas, klausęs Adomo: „Kur esi?“ – ir pažadėjęs eiti jo ieškoti… Esi toji beribė Meilė, neprilygstama Išmintis, sukūrusi visatą… Esi kiekvieno kūrinio jį pranokstanti Pilnatvė…
Turime Tavo Dvasią, Tavo Artumą Eucharistijoje, Tavo Žodį, Kryžių – Tavo Meilės liudijimą; turime kuo labiausiai mylintį kvietimą Tavimi sekti; turime viltį, Tave mylėdami, amžinai gyventi…
Bet mūsų akys aptemo, ausys apkurto, širdys atšalo, ir neretai atgręžiame Tau nugarą, ne veidą…
Ką dar galėjai dėl mūsų padaryti, o Įsikūnijusi Meile, kad Tave pamiltume, kad leistume Tau mus mylėti? Juk atidavei visą Save – savo Kūną ir Kraują, Sielą ir Širdį, net mus įtraukdamas į savo dieviškąjį gyvenimą, įsūnydamas kūrinius, pamildamas tuos, kuriuos iš dulkių sukūrei…
Jei iš Meilės, nepanaikindamas žmogaus laisvės, padarei visa, kas įmanoma, kad kiekvienas galėtų būti išgelbėtas, kodėl nesi mylimas?.. Rengi Avinėlio vestuves – o kodėl žmonija nesiruošia? Kodėl vis mažiau su meile ir tikėjimu tariamas Tavo Vardas?.. Kodėl vis daugiau žmonių Tavimi nebetiki?..
Dėl šiurpulingo ir garbingo laisvos valios slėpinio – didžiausios dovanos, galinčios tapti baisiausia tragedija. Meilės vertė begalinė, tad ir jos kaina didžiulė…
Pasitikime Tavimi, o didžios Išminties ir begalinės Meilės Dieve: Tu darai visa, kas įmanoma, dėl kiekvieno iš mūsų – kaip sukūrei kiekvieną, taip ir lauki kiekvieno, kalbini kiekvieną širdį ir iki paskutinės akimirkos lauki mūsų sugrįžimo pas Tave, o taip mylintis Tėve.
Garbiname Tave ir dėkojame Tau, kad Tavoji Meilė ieško kiekvieno iš mūsų. Šioji Meilė nušviečia visą pasaulio ir mūsų širdžių tamsą. Turime žvelgti į Tave, atsiliepdami meile į Meilę; turime eiti, pasišviesdami Tavo Žodžio šviesa, tvirtai remdamiesi Tavimi – mūsų Uola. Turime savo širdyje sukurti Tavęs besiklausančią tylą; turime mylėti Tave tyra ir ištikima meile, kartu mylėdami tuos, kuriuos mums dovanoji, ir pasitikėti Tavo Galybe išgelbėti, Tavo pagalba – pažadinant žmogaus širdį, kad ji pabustų, pasirinktų Tave, atgailotų už nuodėmes ir priimtų Tavo išgelbėjimą, Krauju ir Vandeniu trykštantį iš Tavo perverto Šono.
Tu padarei visa – pašaukdamas mus į gyvenimą, pasigailėdamas ir atpirkdamas; padėk ir mums padaryti visa, ką galime, kad per Tavo Kryžių sugrįžtume pas Tave – savo Pradžią ir Pabaigą, savo Tikslą ir Pilnatvę, savo Prisikėlimą ir Gyvenimą, Amžinąjį Gyvenimą.
Pagarbi Viešpaties baimė¹ – išminties pradžia… Jo šlovė amžina. (Ps 111, 10)
¹ Ps 111, 10: Pagarbi Viešpaties baimė – pagarba Dievui ir Jo garbinimas.
