Ukrainoje aidint sprogimams, šūviams ir nuolat žūstant žmonėms, net ir netikintieji kelia klausimą: jei Dievas yra, kodėl leidžia tam vykti?
Panevėžio vyskupas pranciškonų vienuolis Linas Vodopjanovas atkreipęs dėmesį, kad net ir ortodoksų hierarchai karo neįvardija tuo, kas tai iš tiesų yra, o Ukrainos žemę vadina Rusijos žeme. Tad kur šiandieninėje situacijoje semtis stiprybės?
Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujantis kunigas Žilvinas Treinys neseniai atkreipė dėmesį į pilnėjančias bažnyčias ir pakomentavo, kad žmonės ėmė skaityti laiko ženklus. Minimi laiko ženklai turbūt bažnytinis terminas? Gerbiamas vyskupe, kokie šio meto laiko ženklai? Ar ir jūs regite pilnėjančias bažnyčias?
-Turbūt turėčiau pradėti nuo to, kaip pasaulį pakeitė pastarieji treji metai, kai teko kovoti su ypač stipria pandemija. COVID-19 virusas ir dabar neišnykęs, jis – iššūkis, paveikęs visą žmoniją, taip pat visas gyvenimo sritis. Tąjį iššūkį teko priimti ir Bažnyčiai. Ir mes, vyskupai, nemažai diskutavome, kaip pandemijos metu gyventi, kaip švęsti sakramentus. O juk reikėjo gyventi.
Pandemija labai aiškiai visiems parodė, koks trapus žmogaus gyvenimas. Gali turėti susikūręs kuo puikiausią materialiąją bazę, gali būti apsidraudęs visomis įmanomomis draudimo rūšimis, tačiau pamatėme, kad visa tai nuo viruso nelabai saugo. Suvokiu, kad pandeminė situacija ne vieną paskatino paklausti savęs: kas man gyvenime svarbiausia?
Pandemija labai aiškiai visiems parodė, koks trapus žmogaus gyvenimas.
Per šį metą esu girdėjęs tikrai stiprių liudijimų, kai žmonės tvirtino, kad buvo taip sunku, jog gelbėjo tik tikėjimas.
Dėmesį į laiko ženklus kreipė ir pats apaštalas Paulius, ir daugybė popiežių. Ruoštis Kristaus atėjimui, budėti, neapsnūsti, susitelkti Bažnyčia ragina daugiau nei 2 000 metų. Cituojami paties Kristaus žodžiai, kad nežinome nei dienos, nei valandos, kada mirsime. Ypač aktualūs šie žodžiai tampa nelaimių, grėsmių akivaizdoje.
Aš, beje, nematau, kad bažnyčios labai pilnėtų. Neslėpsiu, man skauda širdį dėl to, kad tokiu sudėtingu laiku, kokiu gyvename dabar, žmonės verčiau jungiasi televizorių, internete ieško žinių apie karo Ukrainoje eigą, užuot eitų į bažnyčią ieškoti paguodos bei ramybės.
Turbūt šiuo nerimo metu paguodos žodžio žmonės eina ir konkrečiai pas dvasininkus? Sulaukiate, vyskupe, gausesnių tikinčiųjų, o gal ir nebūtinai tikinčiųjų, vizitų? Ką išsako atėjusieji?
-Asmeniškai man neteko sulaukti ateinančiųjų pasikalbėti ar pasiguosti. Tačiau aš matau gana gausiai besirenkančius žmones į katedroje vakarais kalbamą Rožinio maldą už taiką. Kviesčiau šiai maldai ir daugiau tikinčiųjų. Vietoj to, kad kas pusvalandį jungtųsi internetą, ieškodami karo naujienų vis perjunginėtų televizijų kanalus, kviečiu melstis ar drauge bažnyčioje, ar pavieniui namuose, kad būtų sustabdytas tas beprasmis karas, kurį popiežius Pranciškus įvardijo žudynėmis.
Girdžiu, kad dabar, kai kaimyninėje šalyje vykstant sprogimams bei šaudymams žmonės žūsta, netenka namų, artimųjų, ir čia, Lietuvoje, klausiama: kur yra Dievas? Kaip jis leidžia vykti tam, kas dabar vyksta Ukrainoje? Jums užduodami tokie klausimai? Ką į juos atsakote?
-Tai sudėtingas klausimas. Ir vėl norėčiau prisiminti pirmuosius pandemijos metus, pandemines Velykas, tuščią Vatikano Šv. Petro aikštę ir per televizorių transliuotus popiežiaus Pranciškaus mąstymus.
Ir tada turbūt ne vienam kilo klausimas, kur tuo metu buvo Dievas, kaip jis leido vykti pandemijai. Ir štai buvo priminta Evangelijoje aprašyta situacija, kai apaštalams plaukiant valtimi ežere, kilo didžiulė audra, o su apaštalais drauge buvęs Jėzus tuomet toje pačioje valtyje miegojo. Nubudo jis apaštalų šaukiamas gelbėti.
Tad ir dabar, kai kaimyninėje šalyje vyksta karas, neabejoju, kad reikia garsesnio, galbūt ir nuoširdesnio mūsų visų šauksmo: „Viešpatie, gelbėk, pasigailėk!“ Ir šaukti reikėtų ne lūpomis, o širdimi.
Sudėtinga suvokti, kas vyksta dabar. Mano patarimas – į Nukryžiuotąjį žvelgti su viltimi žinant, kad yra ne tik mirtis, bet ir prisikėlimas.
Ar tikrai gali padėti maldos už taiką?
-Malda žmogui yra tas pats kaip degalai automobiliui. Be jų mašina nevažiuos. Žmoniją be maldos taip pat galėčiau sulyginti su laivu, išmestu ant sausumos.
Maldos tikrai gali daug.
Iš to, ką matome per televizijos laidas, peršasi mintis, kad ortodoksų hierarchai palaiko Rusijos prezidento įsitikinimą, galbūt jo iliuziją, kad šis diktatorius veikia kone Dievo vardu ar bent jau tai, kad jis teisus. Ką pasakytumėte apie tai?
-Taip, ir aš atkreipiau dėmesį, kad patriarcho mintys lyg ir teisingos, remiamasi Dievu, tačiau karas, invazija, okupacija neįvardijami tuo, kas tai iš tiesų yra, kalbama kitais žodžiais, teigiama, kad Ukrainos žemė – tai Rusijos žemė. Išgirdę taip sakant, ir mes, kunigai, lyg ir juokais sušnekome, kad jam gal reikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapį nusiųsti, būtų įrodymas, kad tai mūsų žemė.
O iš tiesų, jei žiūrėtume, kur kieno žemė buvo, karai niekada nesibaigtų.
Be to, esu įsitikinęs, kad daug Rusijos žmonių yra kaip reikiant suklaidinti ir gyvena iškreiptos tiesios, iliuzijų pasaulyje. Žinau ir tokių atvejų, kai Ukrainoje gyvenanti dukra skambina Rusijoje gyvenančiai mamai ir pasakoja, kaip jos šalis bombarduojama, o mama atrėžia nieko nenorinti girdėti ir dargi tvirtina, kad jos dukra kalba nesąmones. Nesugalvoju kito žodžio, tad šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti, kaip turi būti „išplautos“ Rusijos žmonių smegenys. Jie niekad negirdėjo tiesos, tikėjo tuo, kas sakoma, ir tapo tokiais, kokie yra.
Girdžiu ir tokį požiūrį: Putiną, o gal ir visą Rusiją apsėdo šėtonas, savo mąstymu, gyvenimo būdu tauta jį užsileido. Ar turi racijos toks požiūris, tokie pamąstymai ir pasakymai?
-Tiesiog norėtųsi pakartoti tai, kad karas – tikrai ne iš Dievo. Kas jį kursto, kas dalyvauja kare ar kitaip prie jo prisideda, kas griauna, žudo žmones, tikrai dalyvauja piktojo darbe. Aš dažnokai pagalvoju, kas turi būti to žmogaus, kuris kursto karą ar kuris eina kariauti, viduje? Manasis atsakymas: toks žmogus neturi ramybės, nejaučia džiaugsmo. Jis gali būti sukaupęs milijonų ar net milijardų vertės turto, bet neabejoju, kad tikrai nėra laimingas.
karas – tikrai ne iš Dievo.
Apie tai kalbėdamas norėčiau prisiminti popiežiaus pamokslininko Raniero Cantalamessos žodžius, kai jis pabrėžė, kad mirsime išties visi, bet drauge iškėlė klausimą, kaip mirsiu konkrečiai aš ir kas manęs laukia po to.
Kaip, vyskupe, randasi putinai? Kas lėmė, kad radosi Hitleris, Stalinas? Kaip jie pavergė pirmiausia savo, paskui ir užgrobtas šalis? Ko Europa nepasimokė iš istorijos, būtent iš Antrojo pasaulinio karo?
-Manau, kad vienas iš pagrindinių visų diktatorių bruožų yra tai, kad jiems nėra žodžio „gana“, jie neturi supratimo, kada vieno ar kito dalyko pakanka. Ir vėl prisiminsiu popiežių Pranciškų, kalbėjusį apie vartojimo kultūrą ir pabrėžusį, kad vartojimas, vartotojiškumas su žmogumi padaro tai, kad jis įsukamas tarsi į centrifugą: griebia, perka, reikia jam to ar nereikia.
Vartotojiškumas auga, norisi vis daugiau. Kai to panori diktatoriai, jie priverčia to paties norėti sau pavaldžius žmones, ir jų norų negalima nevykdyti. Be to, norą turėti visada lydi baimė. Tą baimę sukelia nesaugumas, bijoma prarasti ir tai, kas jau įsigyta. Baimė prarasti verčia gintis. Imama gintis ir tada, kai niekas nepuola, o puolama bijant, kad gali būti užpultas.
Kokių būdų padėti kovojančiai Ukrainai siūlo Bažnyčia?
-Džiaugiuosi, kad parapijose renkant aukas Ukrainai, buvo surinkta išties nemažai lėšų. Be to, pabėgėliams atveriamos parapijų namų durys, jie apgyvendinami vienuolynuose, Kazimiero Paltaroko gimnazijoje jau mokosi keletas karo pabėgėlių vaikų.
Neabejoju, kad prireikus parapijiečiai įsitrauks į savanorystę, ji bus būtina padedant karą išgyvenančiai Ukrainai. Jei reikės, pagalbą teiksime kartu su savivaldybėmis bei seniūnijomis.
Matome, kad vieni žmonės Ukrainai padeda tyliai, kiti viešina savo gerus darbus, netgi skelbia paaukotas sumas, vardija skirtas gėrybes. Ar teisingai elgiasi pastarieji? Galbūt taip skatinami geriems darbams ir kiti? Ar visgi toks viešinimasis – labiau gyrimasis?
-Ir vėl tenka prisiminti Evangeliją, evangelistą Matą, citavusį Kristų, kuris teigė: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausitė užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami.“ Mane visuomet pradžiugina tie, kurie gerus darbus daro tyliai.
O kaip galime padėti savo tautiečiams, itin jautriai išgyvenantiems kaimyninio karo baisumus? Ko neturėtume daryti, kad nedidintume vieni kitų baimių, nekeltume nepasitikėjimo?
-Labai svarbu neužsikrėsti nerimu bei panika. Tai tikrai užkrečiami, bjaurūs, dargi gana sunkiai suvaldomi dalykai. Visiems svarbu išlaikyti šaltą protą, išlikti ramiems bei nuraminti kitus.
Kad išvengtume įtampos, reikėtų, kaip jau sakiau, bent jau nuolat nežiūrėti televizoriaus, nejungti interneto, o įjungus nepulti ieškoti žinių apie karo eigą. Taip pat įtampą mažina fizinė veikla. Jei nesiseka sugalvoti, ką veikti, kviesčiau įsijungti į savanorystę. Šiuo metu tikrai nesunku tai rasti ar susigalvoti.
Turbūt karo siaubą išgyvenate ir jūs? Kur ieškote ir kur randate paguodos ir nusiraminimą? Kur patariate viso to ieškoti žmonėms?
-Atgaivą, sakyčiau, kad ir gyvybę, man teikia Evangelija, Kristus, tikėjimas. Daugiau nelabai žinočiau, kur ieškoti paguodos ir nusiraminimo. Nes kur kitur atgaiva? Gal televizijos laidose? O gal atsigauname apkalbėdami kitus ar juos teisdami? Ar gali, tarkim, atgaivą suteikti kerštas ar neapykanta?
Tik Viešpats yra tas, kuris ramina.
Išgyvename gavėnią, laukiame artėjančių Velykų. Kaip pasinerti į Velykų džiaugsmą karo fone? O gal šis gavėnios metas turėtų būti kiek kitoks nei taikos metu?
-Gavėnia visais laikais yra gavėnia, kad ir kaip mums darytų įtaką pasaulio įvykiai. O gavėnia – geriausias laikas daryti gera. Kas neaptingsta tai daryti, atėjus metui gaus gerą derlių.
Beje, popiežius Pranciškus siūlo tris dalykus, ką reikėtų nuveikti per gavėnią: nepaliauti melstis, iš savo gyvenimo šalinti blogį ir nepaliauti daryti gera. Pasinaudokime popiežiaus patarimais. O aš kviesčiau žmones susitelkimui, budrumui, vilčiai.
Ačiū už pokalbį.
