Sausio pabaigoje Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapiją, žmonių vadinamą Pakūta, ištiko dvi nelaimės: sausio 21-ąją perpiet įsiplieskė gaisras bendruomenės gyvenamajame name, o, nespėjus atsitokėti po šios nelaimės, praėjus savaitei, naktį nuo apledėjusios dangos įgriuvo metalinio angaro stogas. Šiuo metu susitelkę savanoriai šalina nuodėgulius ir griuvenas.
Liko kaminas ir pamatai
Atokaus Pakutuvėnų kaimo Plungės rajone parapijai ir pranciškonų vienuolynui vadovaujantis brolis Gediminas Numgaudis „Pajūrio naujienoms“ sakė, kad tomis dienomis, kai kilo gaisras, jo ten nebuvo – buvo išvykęs gydytis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pateiktomis išvadomis, gaisras kilęs dėl įjungto elektrinio šildytuvo.
Klebono G. Numgaudžio žodžiais, pastate tuo metu glaudėsi trys žmonės, jie bandė atšildyti užšalusį vamzdį, prie jo paliko įjungtą šildytuvą-„vėjelį“ ir išėjo pietauti. Pastebėjus gaisrą, buvo iškviesti ugniagesiai. Šiems atvykus, medinis vieno aukšto su mansarda pastatas jau degė atvira liepsna. Per gaisrą nudegė ir sukrito stogas, išdegė medinis perdengimas, sienos ir viduje buvę daiktai.
„Beliko kaminas ir pamatai. Ilgai truks, kol išvalysim gaisravietę: kiek laužo, nuodėgulių… Dabar pakaitomis atvyksta talkinti savanoriai iš mūsų „Shalom Jums“ bendruomenės, iš Žano Talandžio Padubysio sodybos, pavieniai talkininkai. Lėšų sutvarkyti teritoriją po gaisro reikės nemažai, nes teks samdyti techniką, kranus, gal neužteks nė savanorių pajėgų – reikės samdyti darbininkus“, – šeimininko žvilgsniu į darbus žvelgė brolis Gediminas.
Nukentėjo vaizdo-garso aparatūra
Vos atsitokėję po gaisro, sausio 26-osios naktį, kai gamta Lietuvoje krėtė eibes – lijo ir šalo vienu metu, nuo apledėjusios dangos įlūžo 600 kv. m ploto angaras, stovintis parapijos teritorijos prieigose. Jame vykdavo masiniai šventiniai renginiai, evangelizacijos, stovyklos, paskaitos. Taip pat buvo laikomos ir visos tam reikalingos technikos priemonės, įgarsinimo ir vaizdo aparatūra.
Į angarą šią savaitę buvo pakviesta profesionalų komanda, kuri pravalė praėjimus, išnešė dalį aparatūros, kita jos dalis liko po griuvėsiais, ir, nuogąstavo klebonas, nežinia, ar beveiks. Specialistai paruošė patalpas, kad į lūženų krūvas – skardos, metalo karkasų ir jo atplaišų sangrūdas – be pavojaus galėtų įeiti savanoriai tvarkdariai.
„Dėkojame Dievui, kad abiejose nelaimių vietose tuo metu nebuvo žmonių ir išvengta aukų, o tai yra svarbiausia, – akcentavo brolis Gediminas. – Antrasis atvejis, kai įgriuvo stogas, sustiprino jausmą, kad kažko nepadarėme ar ne taip darėme, kas mums, bendruomenei, į galvą neatėjo. Gal bendruomenė turėjo būti labiau orientuota į misijas? Gal Dievas mus nuo dar didesnių nelaimių apsaugojo…“
Atiduoda į Dievo rankas
Pakūtos bendruomenei nuo jos įsikūrimo pradžios 1991-aisiais kone 30 metų vadovaujantis ir priklausomybių bei kitokių gyvenimo negandų ištiktus žmones glaudžiantis, kad šie čia atrastų ne tik laikinus namus, bet ir pažintų gyvąjį Dievą, kunigas pranciškonas G. Numgaudis tvirtino: „Viską, ką daryti toliau, atiduodame į Dievo rankas.“
Brolis Gediminas netgi pašmaikštavo, prisiminęs seną kinų pasakojimą: vienas valstietis turėjo sūnų ir arklį, arklys pabėgo, kaimiečiai – vai vai, kokia nelaimė, o jis – kas žino… Po savaitės grįžo arklys su kumele, kaimiečiai subėgę – kokia laimė, valstietis kraipo galvą – kas žino… Dar po svaitės sūnus nukrito nuo arklio ir susilaužė koją. Kaimiečiai vėl – vai vai, kokia nelaimė, valstietis tyli. Dar po savaitės prasidėjo karas, visus paėmė į karą, o valstiečio sūnaus – ne. Kaimiečiai vėl: kokia laimė, o valstietis – kas žino…
„Taip ir mes nežinome, kas į gera, o kas – ne. Reikia laiko išskaityti Dievo siųstis ženklus“, – sakė klebonas, neslėpdamas turėjęs planų atnaujinti, apšiltinti ir pritaikyti gyvenamosios reikmėms vieną pagrindinių statinių, vadinamąjį tvartelį. „Svarsčiau, iš kur tam gauti lėšų. Dabar reikės galvoti, iš kur gauti pinigų atkurti tai, kas sugriauta“.
Aplankė Telšių vyskupas
Brolis Gediminas pasidžiaugė tuo, kad išsyk po gaisro pavieniai geradariai paaukojo apie 10 tūkst. Eur. Po gaisro išsyk atvyko Šateikių seniūnijos, kurios teritorijoje įsikūrusi Pakutuvėnų parapija, seniūnas Robertas Lukauskis ir pasiūlė paramą. Klebono žodžius papildė bendruomenėje už komunikaciją atsakinga Agnė Vasiliauskaitė, patikinusi, kad parapijos žmonės labai susitelkė: aukoja kas ką gali, pasisiūlo atvežti maisto produktų.
Vienija keturias bendruomenes
Telšių vyskupijos kurijos duomenimis, Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio parapijos teritorijoje gyvena apie 30 aplinkinių kaimų parapijiečių, tačiau į pamaldas gausiai atvyksta žmonių iš Kretingos, Plungės, Palangos, Klaipėdos ir kitų vietovių, – jie sudaro stabilią bendruomenę. Pakūta vienija 4 bendruomenes: parapiją, brolius pranciškonus, Susitaikinimo sodybą ir 2020-aisiais įkurtą bendruomenę „Shalom Jums“, kuri siekia žydų ir krikščionių vienybės.
Pakutuvėnų bažnyčia visuomet pilna tikinčiųjų, o per stovyklas, rekolekcijas suvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos. Tikinčiųjų sielovada čia, be parapijos klebono ir vienuolyno gvardijono G. Numgaudžio, dar rūpinasi vikaras Alvydas Virbalis.
Asmenys, norintys prisidėti prie sniego, šalčio ir ugnies sunaikintų Pakutuvėnų parapijos pastatų atstatymo, gali paaukoti: Pakutuvėnų Šv. Antano Paduviečio vienuolynas, sąskaitos
Nr. LT08 7044 0600 0510 7004, SEB.
