Akušerė, dirbanti Lietuvos klinikose, kuriose užsiimama pagalbiniu apvaisinimu, per susitikimą pasakė: „Gerai žinome ką darome, kas tas embrionas, visa tai gryna komercija.“ Toks pasisakymas privertė pasinerti į tarptautines mokslo publikacijas ir paieškoti, kas joje rašoma, juk moksliniai tyrimai šia tema vykdomi jau daugiau nei 40 metų. Nustebau, kiek naujos ir geros, solidžios (duomenimis patvirtintos) medžiagos radau. Ji padeda moksliškai įvertinti, kas tas embrionas ir kokios yra dirbtinio apvaisinimo pasaulinės tendencijos. Pasidalinsiu savo atradimais.
Kas tas embrionas?
Vieni naujausių rimtų šaltinių šia tema – 2021 m. JAV Aukščiausiajam Teismui pateiktas akademinių biologų dokumentas „Amici curiae“, kuriame pateikiami argumentai kada prasideda žmogaus gyvybė, įskaitant atliktą tyrimą fiksuojanti mokslininkų konsensusą apie tai publikuota praeitais metais žurnale Issues in Law & Medicine.
2021 m. apklausa parodė, jog JAV visuomenė į klausimą „Kas, Jūsų manymu, yra objektyviausi ir kompetentingiausi ekspertai nustatyti, kada prasideda žmogaus gyvybė?“ atsakė taip: 64 proc. apklaustųjų manė, kad tai yra biologai, 23 proc. atsakė, kad filosofai, 9 proc. pasisakė už balso teisę turinčius piliečius, 4 proc. už Aukščiausiojo Teismo teisėjus ir 1 proc. – už Bažnyčių vadovus.
Kalbant apie biologus, kuriuos dauguma nurodė esant kompetentingiausius šiame klausime, tarptautinė apklausa atskleidė, kad iš 5,577 atsiliepusių biologų (iš 86 skirtingų šalių, 1058 akademinių institucijų; iš kurių: 63% vyrai, 95% turintys mokslo daktaro laipsnį, 89 proc. laikantys save „ideologiškai liberalais”, 85 proc. pasisakantys už aborto pasirinkimą (pro-choice), ir 63 proc. nereligingi), net 96 proc. tvirtino, jog žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu.
Ši apklausa sutampa su aiškiai vyraujančia nuomone, kuri jau ilgą laiką publikuojama biologijos ir embriologijos mokslų vadovėliuose bei moksliniuose straipsniuose (sąrašas ir nuorodos gali būti peržiūrėtos aukščiau minėtuose dokumentuose). Be to, ji buvo pareikšta ir pačių žymiausių abortus propaguojančių ar palaikančių asmenų, tokiu kaip „Planuotos tėvystės“ federacijos steigėjos Margaretos Sanger ar medicinos etiko Peterio Singerio (nuorodą galima rasti dokumente „Amici curiae“).
„Amici curiae“ rašoma:
„Nors filosofiniai ar teologiniai įsitikinimai turi įtakos žmogaus gyvenimo moralinei vertei, jie neturi jokios reikšmės biologiniam požiūriui į žmogaus gyvenimo ontogenetinį pradinį tašką – žmogaus organizmo, kaip turinčio žmogaus motinos ir tėvo genus, fizinės egzistencijos trukmę. Norint tai nustatyti ir įvertinti, ar žmogaus zigota yra žmogus, reikia atsižvelgti į biologines sąvokas.
Žvelgiant iš biologinės perspektyvos, žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, nes tai yra momentas, kai žmogus pirmą kartą pradeda fiziškai egzistuoti kaip organizmas, biologiškai priskiriamas Homo sapiens rūšiai. Jei visi Homo sapiens rūšies nariai yra pripažįstami žmonėmis, tuomet genetika pagrįstas klasifikavimo metodas diktuoja, kad žmogaus zigota yra žmogus.“
Jeigu zigota yra genetiškai unikali gyvybė, tuomet ji yra tokia tiek prasidėjusi ir gyvenanti moters gimdoje, tiek mėgintuvėlyje. Žinoma, jai reikia palaikančios aplinkos, bet to reikia kiekvienai daugiau išsivysčiusiai gyvybei, net suaugusiam reikia kitų pagalbos dėl maisto, saugios aplinkos ir sveikatos. Ilgalaikė hipotezė ir argumentas, kad zigota nėra unikalus žmogus, nes iki 14 dienos po apvaisinimo yra galimybė, kuomet dar gali atsirasti dvynys, šis laikotarpis yra kvestionuojama ir postuluojama, kad (monozigotinio) dvynio atsiradimas gali atsitikti jau pačiu apvaisinimu metu, o jei tai ir atsitiktų vėliau, tai nekeistų pirmosios zigotos žmogiškos vertės, kaip ir ne keistų suaugusio žmogaus, jei iš jo būtų paimamos ląstelės ir naudojant klonavimą būtų pradėtas kitas žmogus.
Žmogaus dirbtinio apvaisinimo rezultatai ir kryptys po 40 metų pasaulinės patirties
Manoma, kad praėjus 40 metų po pirmojo mėgintuvėlyje pradėto žmogaus gyvenimo, tokiu būdu buvo pradėti ir gimė apie 10 milijonų žmonių (JAV 1-2 proc. visų gimusių per metus). Bet neįmanoma tiksliai žinoti, kiek embrionų dėl šio proceso buvo apskritai pradėti mėgintuvėlyje ir kiek liko užšaldyta. Kodėl neįmanoma sužinoti, kiek iš viso embrionų buvo tam pradėta? Šių dienų praktika yra tokia, kad jie neskaičiuojami: tikimybė pagimdyti vaiką apskaičiuojama pagal tai, kiek tam „panaudota“ moters ciklų, kuomet per kiekvieną iš jų gali būti paimama nuo 1 iki daugiau nei 20 kiaušialąsčių, ir jei nesusitarta kitaip, jos visos apvaisinamos.
Kiekviena naujai pradėta gyvybė yra toliau vertinama ir vykdomas atrankos procesas: keli „geriausi“ atrenkami įsodinimui motinos įsčiose, kiti užšaldomi iki tol, kol jie (gal) bus ateityje kam naudingi (savo ar kitų tėvams, bet dauguma paliekami laboratorijų ar mokslininkų valiai), ar šalinami (sunaikinami).
Taip skaičiuojama tikimybė pagimdyti vaikelį svyruoja tarp 0.6 proc. ir 20 proc.. Vieno ciklo išlaidos skaičiuojamos tarp 10 000-20 000 JAV dolerių (2019 m.).
Tarptautinėje mokslinėje literatūroje nemažai kritikos skiriama dirbtinio apvaisinimo tiekėjams. Kritikuojama už tai, kad pacientams dažnai sakoma, jog papildomi „priedai“ (t. y. viskas, kas nėra būtina dirbtinio apvaisinimo ciklui atlikti, angl. IVF- Add on’s) padidins gyvo kūdikio tikimybę, tačiau tyrimai atskleidžia, kad trūksta patikimų duomenų apie šių priedų veiksmingumą ir saugumą. Nepaisant to, jie yra plačiai naudojami, brangūs (brangiausi – vadinamieji preimplantaciniai genetiniai tyrimai) ir jų reguliavimas minimalus. Taip dirbtinio apvaisinimo tiekėjai siekia didinti savo pelnus.
Taip pat teigiama, kad „Dirbtinis apvaisinimas tebėra nepakankamai reguliuojama sritis, o verslūs gydytojai ir farmacijos bei gyvybės mokslų bendrovės vis ieško naujų būdų pasipelnyti iš augančios pasaulinės rinkos, kuri, kaip prognozuojama, iki 2024 m. sieks 40 mlrd. JAV dolerių.“
Mokslinėje literatūroje ir platesnėse diskusijose apie reprodukcines technologijas vyrauja etinės temos ir pavojai. Pabrėžiama, kad yra galimybė dirbtiniam apvaisinimui tapti diskriminacijos prieš žmonių su nepageidaujamomis ligomis, bruožais ar lytimi, forma. Taip pat teigiama, kad „sąmoningas geriausio pasirinkimas“ gali prieštaringai lemti mažesnę reprodukcinę laisvę, nes tėvų moraline pareiga tampa atrinkti tik „geriausią galimą embrioną“. Tėvai iš tokių užaugusių „geriausių embrionų“ dažniausiai daug tikisi ir tai kelia stresą šiems gimusiems vaikams.
Kitos problemos – socialinis atotrūkis (nes turtingųjų klasė, išgalėdama mokėti už dirbtinį apvaisinimą, taip bando pagerinti savo palikuonių intelektą ir sveikatą), biologinės įvairovės mažėjimas, o su tuo ir galimas kūrybiškumo, kaip kylančio iš skirtingų savo sugebėjimais žmonių, praradimas.
Net norint embrionus įvaikinti, pagal šių dienų galimybių, sukelia jiems daugiau nei 50% rizikos žūti, ir yra klausoma ar tokia rizika būtų etiška, protinga ir priimtina kitą kiek suaugusį vaiką priversti ar raginti eiti procedūrą (ar net pereiti gatvę), jei jam to šiuo metu nebūtina (jis saugus ir sveikas kur dabar yra ir gali laukti ateityje geresnio laiko tam – užšaldyti embrionai gali būti taip laikomi, pagal dabartinės dešimtmečių patirties, atrodo neribotu laiku), jei būtų jam tokia rizika žūt?
Trys pagrindiniai su dirbtiniu apvaisinimu susiję pokyčiai
Per pastaruosius 10 metų pasaulyje pastebimi trys pagrindiniai su dirbtiniu apvaisinimu susiję pokyčiai:
Dirbtiniu apvaisinimu siekiama pailginti moterų reprodukcinio gyvenimo trukmę;
Dėl finansinių interesų dirbtinis apvaisinimas „industrializavosi“ (t. y. perėjo nuo gydytojų į investuotojų valdomos pramonės rankas, padidėjo išlaidos) ir tapo kaip dar viena preke rinkoje su savo finansiniais interesais (pagrindinis konkurencinis dėmesys skiriamas pajamoms, o ne dirbtinio apvaisinimo rezultatams, žmogaus embrionai gaminami beveik pramoniniu mastu;
Į dirbtinį apvaisinimą įtraukiama daug nepatvirtintų tyrimų ir procedūrų, kurios, manoma, lemia tai, kad visame pasaulyje (nuo 2012 m.) ‚šviežių-gyvų‘ (t.y. nešaldytų) kūdikių gimstamumas pradėjo mažėti ir dabar (2022 m.) pasiekė tokį lygį, kokio nebuvo nuo praeito devintojo dešimtmečio vidurio (1995-1996 m.), o šaldymo kiekiai vis didėja, kaip ir jų išlaikymo išlaidos. Kyla vis daugiau sudėtingų etinių ir teisinių klausimų, susijusių su gametų ir embrionų disponavimu, jei vyksta skyrybos arba vieno iš tėvų mirtis, bei didėja pacientų nepasitenkinimas.
Todėl neseniai garsiame tarptautiniame mokslo žurnale išvada skelbia: „[…] per pastarąjį pusantro dešimtmečio laikotarpį dirbtinis apvaisinimas vis dažniau neišpildo lūkesčių, susijusių su lauktu rezultatu. Stebėtina, kad nei profesija, nei visuomenė nekreipė dėmesio į šį pokytį, kuris liko nepaaiškintas. Skubiai reikia įrodymais pagrįstų paaiškinimų.“
O dar nepažvelgėme kiek DA veiksmai prieštarauja pagrindinėms LR Konstitucijos nuostatoms kaip kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę ir jos orumas būtų saugomas ir gerbimas(straipsn. 18-22), bei sąžinės laisvę(straipsn. 25-29) medikų ir kitų darbuotojū, kurie priversti dirbti, ar mokėsčių mokėtojų priversti finansuoti, darbą prieštaraujanti jų sąžinėms, išsitikinimams ar tikėjimui.
Po šios mokslinės literatūros apžvalgos geriau supratau (ir mane tai sukrėtė!) straipsnio pradžioje minėtos akušerės pasakytus žodžius apie dirbtinį apvaisinimą: „Gerai žinome ką darome, kas tas embrionas, visa tai gryna komercija.“
