Sausio 14 d. Seime vyks tarptautinė konferencija „Demografiniai iššūkiai ir šeimos politika – tarptautinė patirtis”
Vakarų pasaulis išgyvena gilią demografinę krizę. Per pastaruosius dešimt metų Europos Sąjungoje mirė apie 10 milijonų žmonių daugiau nei gimė. Jau šiandien į darbingo amžiaus gyventojų grupę patenka gerokai mažiau žmonių nei jų pasiekia pensinį amžių.
Šie procesai Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, didžiąja dalimi susiję su šeimos instituto silpnėjimu, vyro ir moters papildomumu pagrįstos šeimos bei tarpusavio įsipareigojimų reikšmės menkinimu, pagarbos santuokiniams ryšiams mažėjimu ir nepakankamu dėmesiu nuosekliai, visuminei demografinei politikai.
Šeimos politika dažnai yra fragmentuota, menkai koordinuojama ir apsiribojanti vien socialinės politikos priemonėmis. Atsižvelgiant į augančias geopolitines ir saugumo grėsmes, demografinės krizės sprendimas tampa viena iš esminių nacionalinio saugumo sąlygų.
Mūsų pašnekovė, viena renginio pranešėjų, Lijana Gvaldaitė – laikinoji Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė, socialinės politikos ir šeimos klausimų ekspertė. Ji ilgus metus dirba šeimos gerovės, demografijos ir socialinės sanglaudos srityse, dalyvauja formuojant bei vertinant šeimos politikos priemones nacionaliniu lygmeniu.
L. Gvaldaitė nuosekliai pabrėžia ilgalaikės, vertybėmis ir duomenimis grįstos šeimos politikos svarbą, tarpinstitucinio bendradarbiavimo bei pilietinės visuomenės įtraukimo reikšmę sprendžiant demografinius iššūkius Lietuvoje.
Kurios šeimos politikos priemonės Lietuvoje turėjo didžiausią poveikį gimstamumui, o kurios liko daugiau deklaratyvios?
Nacionalinė šeimos taryba ne kartą yra pasisakiusi ir teikusi pasiūlymus demografijos bei šeimos politikos klausimais. Vis dėlto objektyviai vertinti atskirų priemonių poveikį gimstamumui Lietuvoje sudėtinga, nes stokojame kompleksiškų, nuoseklių ir reguliarių tyrimų bei sistemingų priemonių įgyvendinimo vertinimų.
2010–2016 m. gimstamumas Lietuvoje augo, o 2015–2016 m. suminis gimstamumo rodiklis siekė 1,63 vaiko. Vėliau jis vėl palaipsniui mažėjo. Gimstamumo augimo laikotarpis dažniausiai siejamas su itin palankiomis tuo metu įvestomis motinystės, tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų schemomis. Tačiau demografai atkreipė dėmesį ir į kitą svarbų veiksnį – tuo metu Lietuvoje buvo didelis vaisingo amžiaus moterų skaičius, todėl natūraliai gimė daugiau vaikų.
Šiuo metu, atsinaujinus diskusijoms apie demografiją, vis dažniau kalbama apie nacionalinio lygmens tyrimų poreikį. Tikimasi, kad jie bus realiai įgyvendinti. Šiais metais taip pat turėtų būti atlikti bazinių paslaugų šeimai paketo vertinimai.
Ne mažiau svarbi ir praktinė patirtis, informacija, kuri ateina „iš apačios“. Iš savivaldybių šeimos tarybų girdime, kad itin reikalingos ir pasiteisinančios yra būsto paramos priemonės – jos gali turėti realų poveikį šeimos kūrimui. Pagalbos poreikis didelis tiek įsigyjant pirmąjį būstą, tiek nuomojantis ar gausioms šeimoms siekiant erdvesnio gyvenamojo ploto. Galima sakyti, kad šioje srityje padėta pradžia, tačiau tikimasi didesnės plėtros ir investicijų.
Apskritai svarbu vertinti ne pavienes priemones, o jų visumą – vaiko priežiūros sistemą, universalias išmokas („vaiko pinigus“), paslaugas šeimoms, mokesčių lengvatas, darbo ir šeimos derinimo galimybes, taip pat atsižvelgti į regioninius skirtumus, kurių Lietuvoje vis dar stokojama.
Pagalbos poreikis didelis tiek įsigyjant pirmąjį būstą, tiek nuomojantis ar gausioms šeimoms siekiant erdvesnio gyvenamojo ploto.
Dalis savivaldybių yra įvedusios papildomas išmokas gimus vaikui, dovanas ar kitas paskatas. Tai veikiau simbolinės priemonės, kurios greičiausiai neturės ilgalaikio poveikio gimstamumui, tačiau jos svarbios kaip dėmesio ir įvertinimo šeimoms ženklas.
Galiausiai būtina matyti gimstamumą ne atskirai, o kaip bendros demografinės situacijos dalį – greta mirtingumo, sveikatos rodiklių ir migracijos, kurių neigiamos tendencijos Lietuvoje išlieka ryškios.
Kiek gimstamumą lemia ekonomika, o kiek – kultūra, vertybės ir viešoji komunikacija?
Tyrimai rodo, kad Lietuvos šeimoms labai svarbus ekonominis stabilumas, ypač dabartinio neapibrėžtumo ir nesaugumo sąlygomis. Tačiau tai nėra vienintelis ar lemiamas veiksnys.
Vaikų turėjimas pirmiausia susijęs su vidiniu noru jų turėti, su požiūriu į vaikus, šeimą, jos kūrimą, santykius tarp sutuoktinių. Tai gilūs vertybiniai ir egzistenciniai klausimai, todėl būtina pusiausvyra tarp ekonominių priemonių ir kultūrinio, vertybinio diskurso.
Kyla klausimas, kas turėtų užduoti toną šioje srityje – politikai, mokslininkai, žurnalistai ar pilietinė visuomenė. Šiuo metu pilietinės visuomenės balsas šeimos klausimais yra prislopęs. Pačios šeimos dažnai yra pavargusios, o šeimų nevyriausybinės organizacijos susilpnėjusios dėl finansavimo ir žmogiškųjų išteklių stokos.
Nacionalinė šeimos taryba yra teikusi siūlymus stiprinti šeimų nevyriausybines organizacijas, kurios galėtų tapti šeimų balsu ir savitarpio paramos erdve greta savivaldybių šeimos tarybų bei nacionalinio lygmens institucijų.
Taip pat pabrėžiamas teigiamo turinio apie šeimą kūrimo ir jo komunikavimo poreikis. Kad tai taptų platesniu kultūriniu fonu, reikalinga politinė valia ir atitinkami finansiniai sprendimai. Ypač svarbus atviras dialogas su jaunimu apie vaikų gimdymo atidėjimo pasekmes, apie kurias dažnai nepagalvojama.
Reikalingas kryptingas, patrauklus ugdomasis darbas su vaikais ir jaunimu, padedantis ne tik formuoti požiūrį į šeimą, tėvystę ir motinystę, bet ir suteikiantis saugumo jausmą, padedantis įsitvirtinti gyvenime. Tam būtinas bendras tėvų, pedagogų, specialistų ir bendruomenių darbas.
Kaip užtikrinti šeimos ir demografinės politikos tęstinumą per politinius ciklus?
Demografijos politika reikalauja ilgalaikių, toliaregiškų sprendimų. Todėl itin svarbus ne tik tarpinstitucinis bendradarbiavimas, bet ir politinių ciklų peržengiantis tęstinumas.
Politikai dažnai siekia greitų, per vieną kadenciją matomų rezultatų, tačiau demografijos srityje tai praktiškai neįmanoma. Su šia problema susidūrė ir Nacionalinė šeimos taryba – pasibaigus jos kadencijai 2024 m. birželį, nauja sudėtis nebuvo patvirtinta, o vėliau pasirodė planų Tarybą panaikinti kaip biudžetinę įstaigą, paliekant ją veikti tik savanoriškais pagrindais.
Taryba ne kartą siūlė šeimos ir demografijos politiką įtvirtinti kaip valstybės prioritetą greta gynybos, taip pat svarstyti partijų susitarimą ar memorandumą. Tačiau išlieka problema, kad šeimos samprata ir šeimos politikos kryptys politinėje erdvėje suvokiamos labai skirtingai, o pats prioritetas nėra vienodai svarbus visoms politinėms jėgoms.
Kokias tarptautines praktikas Lietuvai vertėtų perimti artimiausiu metu?
Pirmiausia Lietuvai reikalinga aiški valstybės lygmens vizija ir strategija šeimos politikos ir demografijos srityje.
Iš konkretesnių priemonių Nacionalinė šeimos taryba yra siūliusi daugiau dėmesio skirti gausių šeimų rėmimui – svarstyti mokesčių lengvatas, kaip tai daroma Vengrijoje ir kitose šalyse, pavyzdžiui, nulinį gyventojų pajamų mokestį, priedus prie pensijų, paramą būstui, nuolaidas paslaugoms.
Taip pat svarbu padėti jauniems žmonėms kurti šeimas – per būsto įsigijimo paramą, prieinamas švietimo paslaugas, palankesnes darbo ir šeimos derinimo sąlygas.
Galiausiai itin reikšmingas kultūrinis ir ugdomasis darbas, formuojantis požiūrį į šeimą. Per žiniasklaidą, socialinius tinklus ir viešąją erdvę šeima galėtų tapti teigiama norma, net savotiška mada. Tai gali skambėti idealistiškai, tačiau kryptingai investuojant tai įmanoma.
