Pernai penkerius klebonavimo Lukšiuose metus paminėjęs kun. Eugenijus Naujalis, kelis metus buvo ir Kapsuko (dabar – Marijampolės) VI vidurinės mokyklos mokinys. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 1979 metų (37-ajame) numeryje, skyrelyje „Tarybinėje mokykloje“ rasime ir tokią žinią:
Kapsukas. 1978 m. lapkričio mėn. pradžioje Kapsuko VI vid. mokyklos pionierių vadovė Razvanavičienė prievartavo mok. Viliją Žitkutę ir Jūratę Petruškevičiūtę stoti į pionierius. Mergaitės atsisakė. Tuomet pionierių vadovė paklausė, gal jos tikinčios Dievą? Mokinės prisipažino tikį.
– O į bažnyčią einate?
– Einam.
– Maldaknyges turite, – tardė toliau vadovė.
– Turime, – drąsiai atsakinėjo moksleivės.
Tada Razvanavičienė pastatė mergaites prieš klasę ir pradėjo auklėti mokinius: „Jei ne Leninas, – dūsavo mokytoja, – jos būtų nesimokę, o ganę žąsis; o dabar jos bijo nešioti ženkliuką! Štai kur auga tautos priešai!“ – sviedė mokytoja pilnus paniekos žodžius tikinčioms moksleivėms.
Auklėtoja Razvanavičienė – pavyzdys, kaip pataikavimas okupantui išauga iki grubaus fanatizmo. Tautos priešas ne tas, kuris nesisega okupanto atnešto ženkliuko, bet tas, kuris prievarta nori jį įsegti.
Šįkart kunigas – „Kataliko“ svečias. Todėl pirmiausia ir klausiu jo, ar Jums taip nenutikę, kaip šioms „Kronikoje“ minėtoms mergaitėms?
Nutiko panašiai, bet besimokant Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje. Auklėtoja mano švarko kišenėje rado rožančių, pastačiusi prieš visą klasę šaipėsi ir tyčiojosi.
Ar apie tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ nebuvo parašyta?
Aš mačiau, kaip seserys vienuolės, spausdindamos tekstus į ją, turėjo šią žinią, bet nežinau, ar į kurį nors egzempliorių ji pateko, nes tėtė prašė geriau apie tai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ neskelbti. Beje, ir aš, matydamas vienuoles spausdinant rašomąja mašinėle, esu bandęs kažkiek teksto surinkti.
Ar būdamas mokiniu, kada nors skaitėte „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“?
Mano sesuo ją gaudavo. Nežinojau, iš kur. Vėliau sužinojau, kad iš seserų vienuolių Onutės ir Verutės. Kelis numerius esu skaitęs.
Kai kuriuos numerius pats su spausdinimo mašinėle esu persispausdinęs, kai kam pasiskaityti daviau. Net nepagalvojau, kad už tai galėjau atsidurti už grotų. Gerai, kad niekas neįskundė. Tebuvau gal penkiolikmetis, į tai nekreipiau dėmesio. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ padėjo geriau suprasti, kas yra tiesa, o kas – melas. Tarybų valdžia netikėjau, man kildavo daugybė klausimų, pavyzdžiui, kodėl per radiją sako ar spauda rašo vienaip, o aš pats iš kitur sužinau, kad buvę visai kitaip.
Tėtė apie tremtį yra pasakojęs, kaip rusų kariai, darydami kratą, viską išrausdavo baisiau, negu kiaulės. Tėtę išvežė per paskutinį trėmimą, 1951 metais. Tokie pasakojimai man, vaikui, darė įtaką. Mokykloje aš kentėdavau dar ir todėl, kad eidavau patarnauti šv. Mišioms. Prisimenu, kaip klebonas kunigas Leonas Lešinskas mane nusivedė. Bet tikriausiai sesers paprašytas.
Žinojau, kad nors ir geriausiai už visus atsakinėsiu, geresnio pažymio, kaip trejetas, negausiu. Net ir iš fizinio. Man pasakė, kad kol eisiu į bažnyčią, taip ir bus. Mokytojai ant manęs „užsisėdo“, tai kaip beatsakinėčiau, vis trejetas. Išvis praėjo noras mokytis. Tėvai vis tiek vertė mokytis vien tam, kad ką nors sužinočiau.
O kaip tas rožančiaus turėjimas atsiliepė
Visų detalių tiksliai neprisimenu, bet žinau, kad į 6 klasę perkėlė mokytis kitoje mokykloje. Tikriausiai dėl šios priežasties. 6-7 klasėse mokiausi 6-ojoje vidurinėje, o į 8 klasę vėl grįžau į Jono Jablonskio vidurinę.
Tai gal 6-ojoje vidurinėje blogų pažymių nerašydavo?
Aš jau buvau praradęs norą mokytis, todėl prastus pažymius man jau gal buvo verta rašyti. Neliko jokio noro mokytis. Mokaisi, mokaisi, vos ne viską mintinai iškali, o vis tiek trejetą gauni. Buvau visiškai nusivylęs. O prasčiau mokančius bendraklasius mokytoja „tempia“, „traukia“, kad tik tie ketvertą gautų. Galėčiau išvardinti daug tokių mokytojų pavardžių, bet telieka jų sąžinei.
Beje, turiu vyresnę seserį, jaunesnį brolį, dar viena jaunesnė sesuo mirusi. Brolis ir sesuo irgi patyrė panašią diskriminaciją, nors brolis nepatarnaudavo šv. Mišioms. O aš mokiausi tada prestižinėje laikytoje mokykloje, nebuvau pionierius, todėl buvau jiems rakštis.
Nors ir buvote praradęs norą mokytis, vis dėlto turbūt kažkiek domėjotės istorija, nes jau vien buvimas tremtinio sūnumi turėjo kažkiek motyvuoti? Ar mokėtės tik pagal vadovėliuose parašytą tiesą, ar ieškojote tiesos kitur?
Nelabai buvo, kur tą tiesą rasti. Lietuvos istorija man labai patiko, bet jos vadovėlis buvo ploniausias, o pamokų mažai. Mano tėtė visada klausydavo „Amerikos balsą“, „Vatikano radiją“. Nors kartais labai traškėdavo, bet buvo galima suprasti, ir tai buvo geriausios istorijos pamokos.
Spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai – tai organizacijos, kurioms tarybinės mokyklos mokiniams buvo sunkiai išvengiamos. O kaip Jums?
Žinoma, ir aš turėjau joms priklausyti, bet nepriklausiau. Be abejo, ir dėl to turėjau bėdų. Spaliuku tikriausiai buvau įrašytas nei man, nei tėvams nežinant, bet ženkliuko nenešiojau ir spaliuku savęs neskaičiau. Kai kiti užsirišdavo pionieriaus kaklaraištį, aš būdavau su juostele.
O su komjaunimu nutiko tokia istorija. Kai tarnavau armijoje, visus išrikiavo ir išdalijo komjaunimo bilietus. Tik tada pamačiau, kad ir aš esu komjaunuolis, nors manęs niekas apie tai neklausė. Galėjai sakyti, ką nori, niekam nesvarbu – jei esi kareivis, esi ir komjaunuolis.
Tik 1985 metais, grįžęs iš armijos ir įsidarbinęs Butų ūkyje, pamačiau, kad iš mano atlyginimo išskaičiuoja komjaunimo nario mokestį, kas mėnesį. Nuėjau į Kauno komjaunimo komitetą aiškintis, kaip čia yra, kad man po dvi kapeikas kas mėnesį atskaito. Sakau, kad aš nekomjaunuolis, o ten aiškina, kad aš jų iš armijos gautame sąraše esu. Tada paaiškinau, kad mano parašo, kad aš sutinku būti komjaunuoliu, nėra, aš jokio sutikimo nedaviau. O tie vėl, esą jų sąrašas rodo ką kita.
Tada pasakiau, kad jei jiems tokia didelė bėda, gali ir po 10 kapeikų atskaityti, bet mano parašo, kad aš komjaunuolis, jie nesulauks. Ėmė atkalbinėti, kažką aiškinti, bet aš įsakiau mane išbraukti iš komjaunuolių sąrašo. Vis dėlto išbraukė, vėliau mokesčio neatskaitinėjo. Juk jau buvo perestrojka, todėl, matyt, pasidavė, o kitu metu man už tokius dalykus būtų blogai baigęsi.
Apie armiją jau užsiminėte. O kur teko tarnauti?
Tarnavome vienoje iš Estijos salų. Dalinyje daugumą sudarė lietuviai. Buvo latvių, estų, ukrainiečių, kirgizų, azerbaidžaniečių. Karininkai labiausiai pasitikėdavo lietuviais.
Kaip susiklostė Jūsų tolesnis mokslo kelias po Jono Jablonskio mokyklos?
Po 8 klasių įstojau į 51-ąją profesinę mokyklą. Mokiausi elektriku, 1982 metais kartu baigiau ir vidurinę, vien penketais. Gavau elektriko pažymėjimą. Ten mano tikėjimas į Dievą neužkliuvo. Grįžęs iš armijos, kaip minėjau, dirbau Butų ūkyje, dar šiek tiek „Žemūktechnikoje“. Prieš armiją norėjau stoti į Kauno politechnikos institutą studijuoti inžinerijos, bet sužinojau, kad stojantysis būtinai turi būti komjaunuoliu. Turėjau minčių bandyti stoti ir po armijos, bet aš jau, kaip minėjau, vėl buvau nekomjaunuolis.
Tada nusprendžiau stoti į Kauno kunigų seminariją. Ten jau leista priimti daugiau kandidatų. Mano pateiktus dokumentus priėmė iškart. Rugpjūčio pabaigoje gavau laišką, kad esu priimtas. Bet po kelių dienų gavau kvietimą nurodytu laiku atvykti į karinį komisariatą. Nuėjau, o ten manęs jau laukė kagėbistas kapitono laipsniu. Laimė, kad mane vienuolės įspėjo, jog jei įstojau į seminariją, tai šitie veikėjai mane tikrai pasikvies, o kai su jais kalbėsiuosi, nepasirodyčiau esąs protingas, būčiau kvailas, ir kuo kvailesnis, tuo būsią geriau. Jei nežinosiu ką sakyti, turiu imti pasakoti apie kokius nors multfilmus… Bet, svarbiausia, jokiu būdu negaliu pasirašyti po jokiu raštu.
Kagėbistas klausinėjo, kodėl stoju į seminariją – juk mano pažymiai esą geri. Net sutriko, kai atsakydamas paklausiau, o ar Tarybų sąjungoje oficialiai galima ir leidžiama stoti į seminariją? Atsakė, kad iš tiesų nedraudžiama. Tas veikėjas mane norėjo paveikti psichologiškai, atsistoja ir išeina, o gal po dešimties minučių sugrįžta. Paskui vėl pakartoja tą patį. Gal po kelias valandas užtrukusio pokalbio, įvairių man pateiktų klausimų ir mano atsakymų, padavė man tuščią A4 formato popieriaus lapą, sakydamas, kad mūsų pasikalbėjimas užtrukęs, jis nespėjęs jo teksto surašyti, todėl, esą nenorėdamas manęs ilgiau trukdyti, prašo manęs apačioje pasirašyti, o tekstą jis surašysiąs paskui.
Tada pagalvojau, kad atėjo laikas pasinaudoti seserų vienuolių patarimu. Prisiminiau vieną filmą, kai naciai tardė kareivį rusą ir jis po kažkokiu raštu pasirašė. Vėliau paaiškėjo, kad pasirašė mirties nuosprendį sau ir jį sušaudė. Prisiminęs tą filmą, tam kagėbistui pasakiau, kad aš labai tikiu filmais, papasakojau, kad ten žmogus pasirašė ir jį sušaudė. „Čia taip nebus!“ – atsakė kagėbistas. „Ne, aš bijau!“ – spyriojausi aš. Tas kaip trenkė kumščiu į stalą ir mane išvijo. Labai supyko, kad jam nepavyko gauti mano parašo.
Jei žinojo, kad įstojote į seminariją, tai, matyt, turėjo čia draugų ir seminarijoje lankydavosi?
Žinoma, užeidavo. Buvau dar pirmajame kurse. Ateina, pasikviečia į svečių kambarį ir ima vilioti savo gėrybėmis. Sakydavo, garantuoju, kad baigsi seminariją, tik aš turįs pasakyti, kas seminarijoje kalba prieš valdžią. Atsisakinėjau, sakiau, ką galiu pasakoti, kai nieko nežinau. Kai trečiąkart atėjo su savo pasiūlymais „draugauti“, pasakiau, kad iš manęs nieko nesulauks, tegul nesitiki, kad aš šnipinėsiu, o jei mane išvys iš seminarijos, tai tegul išveja seminarijos vadovybė, o ne jis.
Bet juk tada kuris nors iš kurso draugų klierikų galėjo pasirašyti ir sutikti „draugauti“?
Įtarimų yra, bet tie seminarijos nebaigė. Vieną žinau patį išėjusį, nes neišlaikė nervinės įtampos. Seminarijoje apie tai tada sklisdavo įvairios kalbos, vieni kitus įtarinėjo šnipinėjimu, ypač įtarinėjo tuos, kuriuos kagėbistai kviesdavosi pokalbiui. Ko gero, galbūt kuris nors ir mane įtarinėjo, nes tas kagėbistas kelis kartus kvietėsi norėdamas užverbuoti. Ačiū Dievui, kad mane vienuolės seserys Onutė, Verutė, įspėjo, jog ir seminarijoje manęs nepaliks ramybėje. Aš jų paklausiau ir niekur nepasirašiau.
Studijavote permainų metais. Kas labiausiai įsiminė iš to laiko?
Atrodo, 1988 metais, po antrojo kurso, per vasaros atostogas su draugu nuvykome į Vilnių. Vaikščiojom po miestą, buvome prie Gedimino pilies. Pamatėme susibūrimą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Priėjome arčiau, bet tik trumpam stabtelėjome, tuoj nuėjome tolyn, nes neturėjome laiko. Matėme, kad renkasi kareiviai, bet nesupratome, kodėl.
Tik vėliau iš laikraščių sužinojau, kuo viskas baigėsi, kad ten rinkosi „liaudies išdavikai“ ir „ekstremistai“, o toje vietoje kalbėjo Antanas Terleckas, sesuo Nijolė Sadūnaitė, Julius Sasnauskas, kuriuos tada aš mačiau, bet nepažinojau. Tada sužinojau tiesą apie rugpjūčio 23-iąją, jei būčiau supratęs, kas ten vyksta, gal būčiau likęs ir savo akimis viską pamatęs. Tada ten turbūt pirmąkart pamačiau Trispalvę. Nuo to įvykio pradėjau labiau domėtis istorija.
Ar vėliau, atsiradus Sąjūdžiui, klierikai turėjote galimybę dalyvauti įvairiuose renginiuose, mitinguose?
Tik tada, kai galėdavome išeiti iš seminarijos teritorijos. Mus išleisdavo tik trečiadieniais dviems valandoms. Jei jos sutapdavo su kokiu nors renginiu, nueidavome. Prisimenu vieną mitingą Kaune, Karo muziejaus sodelyje. O vasarą, turbūt baigiantis antrajam kursui, Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke), dalyvavau keliuose mitinguose. Viename jų komunistų partijos pirmasis sekretorius, paklaustas, kada ant jų pastato plevėsuos Trispalvė, pasakė įsidėmėtinus žodžius: „Tas skuduras niekada neplevėsuos!“…
Kiek galėjau, sekiau įvykius, stengiausi gauti visą Sąjūdžio spaudą, jei ko negaudavau nusipirkti Kaune, man giminės iš Vilniaus atsiųsdavo. Spaudą rinkau ir įsirišau. Tai tada labiausiai skaitomus „Atgimimą“, kelių metų „Lietuvos aidą“, „Respubliką“, „Gimtąjį kraštą“, „Katalikų pasaulį“. Dalį įrištų komplektų padovanojau Pajevonio mokyklai, bibliotekai, parapijiečiams. Dabar turiu tik „Atgimimo“ pirmųjų metų komplektą.
Ar tapus kunigu neteko sutikti Jus skriaudusių mokytojų?
Po Primicijų Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo Bazilikoje, išeinant iš šventoriaus prie vartų prisistatė lyg ir matyta moteris, iškart nepažinau, pasisakė esanti ta auklėtoja, kuri tyčiojosi iš manęs, kai švarko kišenėje rado rožančių. Atsiprašinėjo, sakė, kad direktorius vertęs ir už durų klausydavęs, ar ji tą daranti…
Kai Jus „mėtė“ iš mokyklos į mokyklą, tai ir klasės draugų turbūt nepažinote?
Mane ir toje pačioje mokykloje „mėtė“ iš klasės į klasę, vienais metais ėjau į „a“, kitais – į „c“ klasę, turbūt, kad nedaryčiau „blogos įtakos“. Taigi su klasės draugais nebendrauju, ir Primicijose jų nebuvo.
Kuri iš Jūsų parapijų paliko maloniausius prisiminimus?
Turbūt Pajevonio, kur išdirbau 14 metų. Labiausiai prisimenu Visų šventųjų ir Vėlinių dienas, kai per kapines, esančias kalno šlaite, darydavome procesiją. Bažnyčia kalno viršuje, ji apglėbta žvakučių šviesa, kuri matydavosi iš labai toli. Labai patiko gražioje vietoje esanti klebonija, kurioje daug metų dirbo kunigas Vincentas Jelinskas.
Dėkoju už pokalbį. Žinau, kad turite daug rūpesčių ne tik dirbdamas Lukšiuose, bet ir aptarnaudamas Ilguvos bei Sutkų parapijas. Linkiu nepavargti!
