Anksčiau prieš didžiąsias metų šventes Panevėžio Dievo Apvaizdos vienuolyno seserys iškepdavo keliasdešimt tūkstančių kalėdaičių. Jų kepimo vajus prasidėdavo dar rudenį, rugsėjo pabaigoje, tačiau šiemet seserys užsakymų nebeturi. Šiomis dienomis vienuolyno virtuvėlėje ramu, plotkeles jos keps tik prieš pat Šv. Kūčias ir tik savam ratui.
Kepti per brangu
„Dabar, kada viskas brangsta: ir elektra, ir miltai, nebegalime sau leisti kepti kalėdaičių, nes tiesiog patiriame nuostolių. Ir žmonės kitą kartą nebegali paaukoti už plotkeles. Lygiai taip pat ir bažnyčios, kurioms anksčiau kepdavome. Plotkelių kaina didesnė, todėl kunigai nelabai nori imti. Jie ieško kur pigiau, dažnu atveju vežasi iš Lenkijos“, – paaiškino Dievo Apvaizdos vienuolyno sesuo Joana.
Kita problema – šiuo metu vienuolyne yra vos trys keptuvės, skirtos kalėdaičiams kepti. Kiek vienuolei žinoma, šie kepimo prietaisai, primenantys šeimininkių naudojamas vaflines, skaičiuoja ne vieną dešimtmetį. Į Lietuvą jos atkeliavo iš Lenkijos. Iš pradžių buvo naudojamos Kaune, o maždaug prieš dvidešimt metų jas nusipirko Dievo Apvaizdos vienuolyno seserys.
Dabar, kada viskas brangsta: ir elektra, ir miltai, nebegalime sau leisti kepti kalėdaičių.
Keptuvės turi tam tikrus religinius paveiksliukus, kurie simbolizuoja įvykius Kristaus gyvenime, tačiau viena jų neveikia, kita – šiek tiek brokuota. Visu pajėgumu gali dirbti tik viena – šešių formelių keptuvė, bet bėda ta, kad plotkelės čia iškepa didesnės nei įprastos. Pasirodo, dažniausiai žmonės nori mažesnių, kad jos tilptų į pigesnį, standartinio dydžio voką.
„Mažesnis vokas, mažiau kainuoja“, – dažnai iš žmonių lūpų girdi vienuolė. „Vokeliuose parsinešti plotkeles patogiausia, kiti jas deda į voką ir siunčia užsienyje gyvenantiems artimiesiems“, – priduria ji.
Prašydavo palaimos
Jau kelinti metai kalėdaičiai į Lietuvą atkeliauja iš kaimyninės Lenkijos. Kodėl niekas nebesiima kalėdaičių kepti, lyg ir suprantama. Anksčiau nebūdavo jų kur pirkti, tai žmonės buvo priversti kepti. Dabar, esant sunkmečiui, brangiai kainuoja elektros energijos sąnaudos, miltai, o kur dar laikas, todėl gali būti, kad Dievo Apvaizdos vienuolyne gaminamos plotkelės nuguls į istorijos puslapius.
Šie metai pirmieji, kada vienuolės kalėdaičius keps tik sau, todėl paklausta, ar dėl to ne liūdna, sesuo Joana sako, kad kepimas užima laiko, bet tai yra malonus darbas.
„Žinai, kad plotkelė yra reikalinga ir tu kažkam suteiksi džiaugsmą. Kai kepdavau žmonėms, stengdavausi būti maldoje. Kepdama prašydavau Viešpaties, kad laimintų tą šeimą, kuri per Kūčias valgys šią duonutę“, – sako sesuo Joana.
Pirmas blynas prisvyla
O, kad istorija taip greitai neužsimirštų, sesuo Joana su džiaugsmu pasakojo, kaip ruošiami kalėdaičiai. Tešla visiškai paprasta – kvietiniai miltai ir vanduo, tik labai svarbu, kad joje neliktų miltų gabaliukų. Svarbu ir tinkamai paruošti tešlos struktūrą. Jeigu tešla bus skysta, kalėdaitis iškeps labai plonytis, jei tešla tirštesnė – kalėdaitis taps storesnis.
Anot Joanos, kur kas sudėtingiau plotkeles iškepti ir, dažniausiai, pirmas blynas visada prisvyla.
Tešla visiškai paprasta – kvietiniai miltai ir vanduo, tik labai svarbu, kad joje neliktų miltų gabaliukų.
„Keptuvėse nėra karščio reguliatoriaus, tiesiog aparatas įjungtas į elektros lizdą pastoviai kaista, tai sudėtingas procesas. Kai keptuvė gerai įkaista, atsiranda ir kepimo ritmas. Kad nenutrūktų darbo procesas, esant reikalui, pakeičiame viena kitą, nes, jeigu aparatą išjungsi, vėl teks laukti ir taikyti iš naujo reikalingą temperatūrą, – paaiškino sesuo ir tęsė: – Kepant per ilgai, plotkelė gali paruduoti ar sudegti, atsirasti įplyšimai. Jeigu per mažai įpilsime tešlos, neužsipildys krašteliai“.
Kiekviena turėjo pareigas
Kai sėkmingai pavyksta iškepti, plotkelių lapai iškeliauja į taip vadinamąjį drėkinimo kambarėlį. Ten lapai sukabinami ant virvės ir prisegami segtukais. Tada įjungiamas oro drėkintuvas ir plotkelės paliekamos valandai ar dviem drėkintis.
„Čia labai atsakingas momentas, – sako sesuo Joana ir paaiškina: – Reikia labai jas saugoti. Visų pirma teisingai sukabinti, jei reikia apkeisti pusėmis, kad vienodai sudrėktų. Jei plotkelės drėgmės gaus per daug, taps lyg skuduras, nebeliks paveiksliukų ir visas darbus bus veltui“.
Kai plotkelių lapai atidrėksta, vienuolės juos deda vieną ant kito ir truputį prislegia, kad išsitiestų. Maždaug po pusvalandžio, seserys pradeda karpyti plotkeles. Tam naudojamos arba žirklės, arba specialus pjaustymo įrankis.
„Visų pirma apipjaustome lapo kraštelius. Tada žiūrime pagal linijas ir paveikslėlius. Tai ypatingai kruopštus darbas, viską reikia padaryti labai lygiai. Na, ir kai išgauname jau tikrosios formos kalėdaitį, dedame jį į voką“, – pasakojo sesuo.
Kuomet vienuolės kalėdaičius gamindavo tūkstančiais, virtuvėlė tapdavo lyg bitučių avilys. Viena kepė, kita – kepė, tračia – drėkino, kita – skaičiavo ir į dėžes dėjo. Kiekviena sesuo turėdavo savo pareigas.
Duonutė – ypatingas ženklas
Tokiu būdu ar kitokiais, kalėdaičiai atkeliauja į kiekvienos šeimos namus. Tačiau Kūčių vakarą juos naudojame skirtingai. Vieni plotkelę laužo ir deda ant patiekalų, kiti dalinasi vienu kalėdaičiu, dar kiti turi po vieną ir vieni nuo kitų laužia siųsdami šeimos nariui palinkėjimą. Tad paklausėme vienuolės, kaip iš tikrųjų reikėtų dalintis kalėdaičiu.
Nėra tokio nustatyto būdo, kaip reikėtų taisyklingai naudoti kalėdaitį.
„Nėra tokio nustatyto būdo, kaip reikėtų taisyklingai naudoti kalėdaitį. Kiek man žinoma, iš senesnės istorijos, tėtis arba mama, kurie jau būdavo daugiau vadovaujantys, paimdavo tą plotkelę ir ją vieną pasidalindavo visa šeima. Dalintis nuo vienos plotkelės man asmeniškai yra priimtinesnis būdas. Duonutė yra ypatingas ženklas, ir kaip juo dalintis nėra skirtumu. Tik svarbu nepamiršti, kad Šv. Kūčių vakarą gimė Jėzus. Dalindamiesi duona mes skleidžia žinią ir priimame Jėzaus gimimą“, – sako sesuo Joana.
Dalinasi visi
Vienuolė prisimena, kad ir jos šeimoje Kūčių vakarą plotkelė būdavo viena ir visi ja dalindavosi, tik vėliau tradicijos kiek pasikeitė.
„Užaugau penkių vaikų šeimoje, su keturiais broliais. Buvau vyriausia ir, kiek pamenu, mes kiekvienas turėdavome po plotkelę. Man, kaip mergaitei, mama stengdavosi, kad būtų rožinė ir būtent su rūta. Man rūta nuo mažens labai brangi. Tai prisiminimas iš vaikystės ir savotiškas simbolis. Džiaugiuosi, kad Dievas po truputėlį leido tą rūtelę išsaugoti. Rūta yra didelis ir didis ženklas man“, – sako vienuolė Joana.
Skaitytojams sesuo Joana linki, kad kalėdaitis pasiekų kiekvienus namus.
„Norėtųsi palinkėti, kad pašventinta duonutė ateitų į tyras širdis, kad kiekvienas, kuris ją priims, stengtųsi tą daryti su meile ir pasiruošęs. Kuo mažiau blogio širdyje, tuo Jėzus ir pačios šventės bus džiaugsmingesnės“, – šiltą ir nuoširdų pokalbį užbaigė vienuolė Joana.
