Nuo sausio 6 dienos popiežius Leonas XIV pradėjo naudoti naują pastoralą. Kaip paaiškino Popiežiaus liturginių apeigų tarnyba, jis tęsia ankstesnių popiežių naudotų pastoralų tradiciją ir sujungia Kryžiaus slėpinio skelbimą su šlovingu Prisikėlimo apsireiškimu.
Naujasis pastoralas pirmą kartą buvo panaudotas sausio 6-ąją – Viešpaties Apsireiškimo iškilmės dieną, kartu uždarant Šventąsias duris Šv. Petro bazilikoje.
Tarnyba pabrėžė, kad šis pastoralas išreiškia meilės slėpinį, apreikštą Kristaus kančioje ant kryžiaus, ir jo šlovingą apsireiškimą Prisikėlime.
Pranešime taip pat teigiama, kad Velykų slėpinys, esantis apaštališkojo skelbimo centre, tampa vilties šaltiniu žmonijai, nes mirtis nebeturi galios žmogui – tai, ką Kristus prisiėmė, jis ir atpirko.
Naujasis popiežiaus Leono XIV pastoralas vaizduoja Kristų, kuris nebėra prikaustytas kančios vinių. Jis vaizduojamas su pašlovintu kūnu, kylantis pas Tėvą. Kaip ir Prisikėlusio Viešpaties pasirodymuose, Kristus rodo savo žaizdas kaip švytinčius pergalės ženklus. Šios žaizdos nepanaikina žmogiškosios kančios, bet perkeičia ją į dieviškojo gyvenimo aušrą.
Popiežiaus liturginių apeigų tarnyba priminė, kad pastoralas, kaip vyskupo valdžios ženklas, niekada nebuvo oficiali Romos popiežiaus insignija.
Popiežiaus liturginių apeigų tarnyba priminė, kad pastoralas, kaip vyskupo valdžios ženklas, niekada nebuvo oficiali Romos popiežiaus insignija.
Nuo vėlyvųjų viduramžių popiežiai naudojo ferulą – ženklą, reiškiantį jų dvasinę valdžią ir Bažnyčios valdymą. Manoma, kad ferula buvo lazda su paprastu kryžiumi viršuje, nors jos forma nebuvo griežtai apibrėžta. Šią insigniją popiežiai gaudavo po išrinkimo, perimdami savo katedrą Šv. Jono Laterano bazilikoje.
Vis dėlto ferula nebuvo nuolat naudojama liturgijoje. Ji pasitelkiama tik ypatingomis progomis, pavyzdžiui, atveriant Šventąsias duris, kai ja tris kartus pabeldžiama į durų varčias, arba bažnyčių konsekracijos metu, kai pagal apeigų nuostatas ant grindų išbraižomos lotynų ir graikų abėcėlės.
1965 m. gruodžio 8 d., per Vatikano II susirinkimo uždarymo iškilmes, popiežius Paulius VI panaudojo sidabrinį pastoralą su Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdu. Šio kūrinio autorius, skulptorius Lello Scorzelli (Lelo Skorceli), siekė perteikti apaštalo Pauliaus, kurio vardą pasirinko popiežius, pašaukimą būti nukryžiuoto Kristaus liudytoju ir skelbėju (plg. 1 Kor 2, 2).
Nuo to laiko popiežius Paulius VI vis dažniau naudojo pastoralinį kryžių liturginėse apeigose, atsisakydamas ferulos. Šią praktiką perėmė ir jo įpėdiniai.
Ypatingas gestas siejamas su šventuoju popiežiumi Jonu Pauliumi II. Pradėdamas savo Petro tarnystę, jis pakėlė pastoralinį kryžių, taip aiškiai parodydamas savo mokymo centrą, kurį jau buvo paskelbęs homilijoje: „Atverkite duris Kristui“.
Popiežius Benediktas XVI taip pat naudojo pastoralą su auksiniu kryžiumi, anksčiau priklausiusį palaimintajam Pijui IX. Vėliau jis pasirinko kitą pastoralą, kurio kryžiaus centre pavaizduotas Velykų avinėlis ir Kristaus monograma. Šie ženklai simbolizavo kryžiaus ir Prisikėlimo slėpinio vienybę – pačią apaštališkojo skelbimo šerdį.
