Mergina buvo tik 18 metų, tuomet, kaip pasakojo, netikra nei dėl savo pačios ateities, nei dėl sūnaus, kurį nešiojo po širdimi. Ji kėlė klausimą, kokią ateitį galės pasiūlyti vaikui. Gal būtų užtekę tik šiek tiek daugiau paramos ar ištiestos geros rankos?
Melanie Pressley (Melani Presli) buvo jauna ir jautėsi vieniša, o draugas, kaip įprasta, pasiūlė abortą kaip „problemos” sprendimą. Kelių, kuriais ji galėjo pasukti, labirinte, vietoj tos aklavietės (ne tik kūdikiui, bet ir jai) ji pasirinko gyvybę ir pagimdė berniuką, padedama savo šeimos ir įvaikinimo agentūros paslaugų, nusprendusi sudaryti įvaikinimo planą. Buvo 1988 m. birželis.
Melanie atidavė sūnų įvaikinimui nesuteikusi jam vardo. „News 5 Cleveland” ji sakė, kad norėjo, jog ši garbė tektų jo įtėviams. Galbūt ji manė, kad jau davė jam svarbiausia – dovaną gyventi ir galimybę turėti dviejų (įtėvių) tėvų meilę.
Prieš atsisveikinant slaugytoja leido jai keletą akimirkų palaikyti sūnų, nors protokolas to neleido, o Pressley sesuo padarė nuotrauką, kurią vėliau išplatino Amerikos naujienų portalai. Tai buvo šiltas prisiminimas net tada, kai ji buvo laimingai ištekėjusi bei tapo trijų vaikų motina. Gyvenimas ją pasisuko netikėtais keliais, bet ji visada laikė tą giją, apjuosusią jos širdį.
Praėjo trisdešimt treji metai, o tas vaikas, vardu Gregas Vosleris, apie tai, kad yra įvaikintas, sužinojo apie 9 ar 10 metus.
Jis niekada nenorėjo užduoti per daug klausimų: „Visada juokaudavau sakydamas, kad nematau nė vienos į mane panašios įžymybės” arba „Nė vienas, kuris yra karalius ar karalienė kokioje nors tolimoje šalyje, nėra panašus į mane”, – pasakoja jis juokaudamas interviu „News 5 Cleveland” metu.
Vieną dieną, pats tapęs tėvu ir galbūt įgavęs naujos drąsos giliau pažvelgti į savo praeitį, jis nusprendė pabandyti pasekti ta vienintele jam likusia gija. Jis nežinojo, ar per daugelį metų ji nenutrūko, ar kitame gale vis dar kas nors bus, ar jam pavyks rasti siūlo galą.
Jis nusipirko genetinį testą per išpardavimą. Testo bendrovės duomenų bazės, leidžiančios rasti DNR atitikmenis ir atrasti savo šeimyninę bei etninę kilmę, dėka M. Pressley ir Vossleris surado vienas kitą. Po pirminio kontakto žinutėmis jie susitiko ir šią vasarą apsikabino.
„Manau, kad esame giminės”, – tokia buvo pirmoji kiek nedrąsi Melanijos žinutė sūnui. Netrukus po to ji buvo konkretesnė ir užtikrintai parašė: „Tikiu, kad esu tavo biologinė motina”. Sūnaus žmona juos nufotografavo kartu.
Mūsų kūnas yra gyva atmintis – ne tik somatinių savybių, ligų ar polinkių, bet ir daugelio žmonių pasirinkimų, primena „Aleteia”.
