Vargu ar būtų buvęs ryškesnis kontrastas tarp nauja ir sena.
Per inauguraciją Vašingtone naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo šalininkus įtikinėjo, kad jis palaiko visas populistines politikos kryptis, dėl kurių lapkritį laimėjo rinkimus: saugo Amerikos sienas ir stabdo masinę nelegalią imigraciją, griauna „Net Zero“ beprotybę ir „žaliąjį susitarimą“, priešinasi transaktyvizmui ir „woke“ ideologijai, nutraukia politinį apsiginklavimą teise, gina žodžio laisvę prieš „nutildymo kultūrą“.
Tuo tarpu anapus Atlanto, išskirtiniame Šveicarijos slidinėjimo kurorte Davose, toli nuo bet kokių šiukšlių rinkėjų ar apgailėtinų piliečių, pagrindiniai viso to, prieš ką kalbėjo D. Trumpas, šalininkai glaustėsi, kad sušiltų savo kasmetiniame elito karnavale – Pasaulio ekonomikos forume (WEF).
Tarp WEF susirinkusių senojo Europos politinio establišmento narių, siekiančių vieni kitus patikinti, kad jų jauki, uždara Pasaulio tvarka tikrai nesibaigia, buvo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir kadenciją baigiantis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas iš Socialdemokratų partijos, kartu su jį greičiausiai pakeisiančiu krikščionių demokratų lyderiu Friedrichu Merzu. Visi jie šnekučiavosi su tokiomis asmenybėmis kaip Jungtinės Karalystės leiboristų partijos kanclerė Rachel Reeves.
Prezidentui D. Trumpui per inauguracijos ceremoniją teko slėptis Vašingtono Kapitolijaus rotondoje, kad išvengtų minusinės temperatūros Vašingtono gatvėse. Tačiau besikeičiančiame pasaulyje snieguotame Davose globalizmo elitistai iš tiesų atrodė atsidūrę politiniame šaltyje.
D. Trumpo laimėjimas prieš Vašingtone gyvenančią demokratę Kamalą Harris žymi naują demokratinio maišto prieš Vakarų elitą viršūnę. Nuostabų jo sugrįžimą į Baltuosius rūmus įgalino tas pats populistinis pakilimas, kuris nuvilnijo per visą Europą, atvedęs į valdžią nacionalinius konservatorius nuo Italijos ir Nyderlandų iki Vengrijos ir Austrijos bei sukrėtęs Europos Sąjungos centrą.
Reagavo Briuselio oligarchija ir jos rėmėjai žiniasklaidoje vadindami D. Trumpą fašistu, visus, kurie jiems kelia abejonių, vadindami „kraštutiniais dešiniaisiais“, o dabar kaltina į Trumpą atsivertusį Eloną Muską, kad šis esą žlugdo Europos demokratiją, skleisdamas „dezinformaciją“ ir „neapykantos kalbą“ „X“ / „Twitter“.
D. Trumpo laimėjimas prieš Vašingtone gyvenančią demokratę Kamalą Harris žymi naują demokratinio maišto prieš Vakarų elitą viršūnę.
Praėjus kelioms valandoms po prezidento D. Trumpo inauguracijos, kurioje dalyvavo E. Muskas ir kiti didžiųjų technologijų titanai, tokie kaip „Meta“ vadovas Markas Zuckerbergas, daugelis kairiųjų, žaliųjų ir centristinių pažiūrų Europos Parlamento narių rikiavosi į eilę prie plenarinės sesijos Strasbūre, kad pasmerktų E. Muską ir „Metą“ už kišimąsi į Europos rinkimus ir pareikalautų griežtesnės interneto cenzūros.
Tuo tarpu kovojančios Ispanijos socialistų premjeras Pedro Sanchezas, garsiai išsakydamas tai, ką galvoja kiti Europos lyderiai, paragino ES ginti demokratiją nuo Musko ir Trumpo. (Nors, kaip ir Hario Poterio blogio genijus, piktasis lordas Voldemortas, jis neminėjo naujojo prezidento vardo).
Kalbėdama galingosios Europos Komisijos vardu, Henna Virkkunen patikino šiuos europarlamentarus, kad Briuselis užtikrins dar griežtesnes taisykles internete, kad apsaugotų europiečius nuo bjaurių žodžių, prižiūrėdamas kalbą ir šalindamas „dezinformaciją“ visą parą.
Aiškiai pasakykime, kas čia vyksta. ES ir už jos ribų globalistinis establišmentas nenori ir neprivalo ginti demokratijos nuo „kraštutinių dešiniųjų“ arba to, ką Sanchezas pavadino „technokasta“. Ji nori apginti savo valdžią ir sistemas nuo demoso – žmonių, kurie išdrįso perrinkti maištingus prezidentus ir ministrus pirmininkus bei išreikšti nekontroliuojamą nuomonę socialinėje žiniasklaidoje.
Jie bijo ne tik Trumpo ir Musko. Jie bijo tokių žmonių kaip jūs ir aš.
D. Trumpas nesukūrė populizmo, o E. Muskas neišrado žodžio laisvės. Egzistuoja pasaulinis masinis normalių žmonių judėjimas, kuriems jau atsibodo, kad su jais elgiamasi niekinančiai, ir reikalauja, kad jų balsas būtų išgirstas, o interesai atstovaujami.
Neprognozuojamas prezidentas ir jo nepastovus ekscentriškas internetinis čempionas neabejotinai suvaidino svarbų vaidmenį. D. Trumpas pasirodė esąs to populistinio maišto JAV katalizatorius, o E. Muskas padėjo atverti kelią, kuris užtikrina, kad daugelio žmonių JAV, Europoje ir už jos ribų susirūpinimas nebegali būti ignoruojamas.
Tačiau, kaip ir visada, kairiųjų liberalų išpuoliai dėl „dezinformacijos“ yra įžeidimas rinkėjams, kai teigiama, kad jais manipuliuoja „didžiosios technologijos“ arba gudragalviai demagogai.
Kai kitą mėnesį milijonai vokiečių ateis balsuoti, pavyzdžiui, už prieš migraciją pasisakančią partiją „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland, AfD), tai bus ne dėl to, kad taip liepė Muskas. Taip bus dėl Vokietijos visuomenės krizės, kurią sukėlė politinio isteblišmento atvirų durų politika.
Muskas tikrai nėra nacis, kad ir kaip jis mojavo rankomis per mitingą. Jis taip pat nėra vienareikšmis demokratijos didvyris, reikalaujantis karaliaus Karolio sustabdyti Jungtinės Karalystės parlamento veiklą, kad atsikratytų žlungančios Keiro Starmerio leiboristų vyriausybės.
Toks lyderis kaip D. Trumpas ir tokia figūra kaip E. Muskas yra ir populistinio maišto produktai, ir jo skatintojai. Pažiūrėsime, kaip tvirtai jie praktiškai laikysis savo deklaruojamų principų; prezidentas D. Trumpas ne pačią geriausią pradžią padarė padėdamas Izraeliui primesti pražūtingą paliaubų susitarimą, galimai atleidžiantį „Hamas“ nuo atsakomybės, nors jis pažadėjo paremti Izraelio puolimą, jei islamistai sulaužys susitarimą.
Tačiau kad ir kas galiausiai nutiktų su Trumpu, Musku ar bet kuriuo kitu asmeniu, galime būti tikri, kad masinis populistinis maištas prieš senąjį Davoso elitą neišnyks. Milijonai žmonių, kurie atsistojo ir pasakė, kad užteks, niekaip nepavirs paklusniais vaikais.
Kol kas švęskime populistų pergalę kartu su tais, kurie linksminosi Vašingtone, ir nekreipkime dėmesio į dvasinę ubagystę tų, kurių šampanas nugaravo Davoso rūmuose. Ateitis skendi miglose. Tačiau ji tikrai nepriklauso jiems, kad ir kaip jie stengtųsi neleisti mums to pasakyti.
