Šiandien krikščionių gretose daug diskusijų, už kokias nuodėmes kenčia Ukraina. Pirmoji nuodėmė, iškylanti tiek asmeninėje patirtyje, tiek politikos tyrinėtojo žinių lauke, būtų korupcija. Draugas, kurio žmona – ukrainietė, sakė, kad pirmi jo išmokti ukrainietiški žodžiai buvo: aš turiu iš to kažką gauti. Kitais atžvilgiais Ukraina vargu, ar yra nuodėmingesnė už kitas baltojo pasaulio šalis.
Jei kalbėsime apie kolektyvines nuodėmes, kils klausimas: kur Dievo bausmė Kanadai, Nyderlandams, Skandinavijai? Sodomijos iškėlimas ant pjedestalo, žodžio laisvės suvaržymai, kad ištvirkėliai ir perėjūnai galėtų jaustis patogiau, teisiųjų persekiojimai daro šias šalis daug vertesnes bausmės nei giliomis krikščioniškomis tradicijomis pasižyminti Ukraina. Tad gal tai nėra bausmė?
Jobo knyga Biblijoje – geriausias pavyzdys, kaip žmogus gali kentėti dėl kitų priežasčių nei nuodėmė. Visgi, didžiausią įspūdį palieka pranašo Izaijo knygos žodžiai: „Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53,5). Krikščioniškoji teologija teigia, jog čia rašoma apie Mesiją – apie Jėzų Kristų. Judėjai šias eilutes interpretuoja kitaip.
Tarp skirtingų interpretacijų yra tokia, kuri teigia, kad čia kalbama apie žydų tautą, savo kančiomis pašventinusią žmoniją ir taip sudariusią galimybes kitų tautų žmonėms būti tikrais žmonėmis, gelbstint žudomą ir persekiojamą išrinktąją tautą. Kristaus istoriškumas ir Jo aukos unikalumas palieka vietos interpretacijoms, kad ir kiti žmonės gali kentėti dėl kokio nors aukštesnio tikslo nei bausmė už nuodėmę.
Šiandien drąsiai galima teigti, kad Ukrainos kančia turi prasmę. Vakarų pasaulis, praradęs tiek tautines, tiek ir krikščioniškąsias šaknis, mato kaip žmonės kovoja už savo tautą ir žemę, kalbą ir kultūrą, už savo namus ir šeimas. Šis pavyzdys įkvepia. Vakarai bunda. Jei čia įvyks tautinis ir krikščioniškas atgimimas, tai žymia dalimi bus ukrainiečių nuopelnas.
Ar teko girdėti apie vaivorykštinius batalionus? Ne? Kodėl?
Išglebęs Vakarų vartotojas mato, kad yra aukštesnė gyvenimo prasmė nei mėgautis vulgariais malonumais. Kad yra kažkas daugiau nei „žmogaus teisės“ Sodomos ar Babelės bokšto pavidalu. Būkime tiesūs: kovingiausius ukrainiečių dalinius sudaro vakariečių iškeikti tautininkai, kurie grumiasi tikrai ne už tokias „žmogaus teises“. Ta pati publika, kuri dabar vaiko agresyvius maskolius, ne taip seniai vaikė vaivorykštinius paradus. Ar teko girdėti apie vaivorykštinius batalionus? Ne? Kodėl?
Ukrainiečių pavyzdys praktiškai patvirtina seniai žinomą koncepciją: žmogus randa prasmę gyventi tik atradęs prasmę, dėl kurios verta mirti. Norėtųsi lengvesnio kelio. Bet Dievas Kristaus asmenyje pats prisiėmė kančią ir mirtį, taip atskleisdamas jų prasmę. Kristus prisikėlė, suteikdamas viltį prisikelti kiekvienam žmogui ir ištisoms tautoms.
Ukraina taip pat po truputį keliasi. Neseniai priešas buvo ties Kijevu. Manyta, kad ši šalis gyvena paskutines dienas. Dabar okupantams liko tik siauručiai ruoželiai rytiniame ir pietiniame pakraštyje. Daugiau kaip šimtmetį ukrainiečius draskė kalbiniai ir istoriniai skirtumai. Rusiški Rytai kovojo su ukrainietiškais Vakarais. Karas sujungė šias istorines dalis į vieną politinę tautą. Rusakalbiai ukrainiečiai pasitiko „gelbėtojus“ iš Maskvos ne su duona ir druska, o su ginklais. Tai padarė okupantų žiaurumas.
Drauge su tautiniu atgimimu vyksta ir krikščioniškasis. Karo akivaizdoje vis daugiau ukrainiečių kreipia savo žvilgsnius į Dievą, kurį taip lengva pamiršti ramybės būsenoje. Dabar dar sunku pasakyti, ar Ukraina susigrąžins 2014 m. sienas, ar liks apkarpyta, bet jau beveik akivaizdu, kad šalis ir tauta išliks.
žmogus randa prasmę gyventi tik atradęs prasmę, dėl kurios verta mirti.
Mums, Vakarų pasaulio atstovams, šis karas turi dvejopą reikšmę. Pirmiausiai jis budina iš liberalaus ir kosmopolitinio letargo. Antra – suteikia mums galimybę atskleisti savo žmoniškumą. Parama Ukrainai, jos vaikams ir kariams atskleidžia gražiausias žmoniškąsias dorybes. Ukrainos žaizdos gydo mus kaip žmones ir kaip tautas. Jos kraujas nuplauna mūsų, kaip civilizacijos, nuodėmes. Jos auka suteikia ir mums viltį prisikelti. Ruoškimės naujam Tautų Pavasariui.
