Daugelis krikščionių, ypač – iš evangelikų stovyklos, atskiria, o kai kurie – net supriešina Dievo teisingumą su malone. Lyg Dievas, teikdamas malonę, atsisakytų teisingumo, ar atvirkščiai. Lyg būtų tik arba viena, arba kita. Šis požiūris atrodo kiek supaprastintas.
Jei Dievo teisingumas prieštarautų Jo malonei, Jis būtų vidujai susipriešinęs. Ar tai, kas tobula, gali būti prieštaringa? O gal malonė yra tiktai kita teisingumo pusė? Dievas mato, kad žmogus yra linkęs į nuodėmę. Nuodėmė glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. O jei taip – ar jis gali pragyventi visą gyvenimą be nuodėmės? Ar galėtų teisingas Dievas bausti žmogų už nuodėmę, žinodamas, kad nuodėmingumas yra nulemtas priežasčių, dažnai išeinančių už žmogaus valios ribų?
Ar nėra logiška manyti, jog Dievas, būtent įgyvendindamas savo teisingumą, užuot prieštaravęs jam, teikia žmogui malonę – galimybę apsivalyti per atgailą, kurią įgalina paties Dievo Sūnaus auka? Žmogus gali išsižadėti savo nuodėmingos prigimties ir gauti naują prigimtį – iš paties Dievo, per kurios prizmę žmogus bus įvertintas Paskutiniojo Teismo dieną.
Antra vertus, galima klausti, ar teisingumas nėra kita malonės pusė? Jei maloningasis Dievas leistų nuodėmingą žmogų į savo prieglobstį, žmogus Jo šviesoje tiesiog sudegtų. Būtent to bijodavo Senojo Testamento žmonės, išvydę Dievą ar Jo angelą. Šventumas naikina nuodėmę. Jei žmogus yra tapatus nuodėmei, šventumas sunaikina ir jį. Bet yra kitas kelias – išdeginti savyje nuodėmę Dievo šventumu dar šiame gyvenime, pašventinant savo dvasinę širdį pačia Šventąja Dvasia.
yra kitas kelias – išdeginti savyje nuodėmę Dievo šventumu dar šiame gyvenime, pašventinant savo dvasinę širdį pačia Šventąja Dvasia.
Žmonėms, kurie lieka tapatūs nuodėmei, maloningasis Dievas palieka vietą, kurioje žmogus gali visą amžinybę praleisti be Dievo. Kanoniniai tekstai ją apibūdina kaip tamsos duobę ar net amžiną ugnies buveinę, bet kai kurie iškilūs krikščionių mąstytojai siūlo tamsą ir ugnį suvokti kaip simbolius.
Klaivas Luisas (Clive Staples Lewis) žmones skirstė į dvi kategorijas: tuos, kurie Dievui sako „teesie Tavo valia“, ir tuos, kuriems Dievas galiausiai sako „teesie tavo valia“. Žmogus, pasirinkęs likti nuodėmėje, lieka visą amžinybę gyventi savo savanaudiškose aistrose. Pasak įvardyto autoriaus knygos „Didžiosios skyrybos“, toks žmogus pragare gali gauti visa, ko nori, bet gavus nėra pasitenkinimo. Nes pasitenkinimas įmanomas tiktai dalijantis meilės santykiu. Žmogų draskančios aistros ir yra deginanti ugnis. Kitoje knygoje „Kančios problema“ teigiama, kad pragaro vartai užrakinti iš vidaus.
Kai kurios krikščioniškos savimonės bendruomenės teigia, kad amžino pragaro išvis nėra, nuo Kristaus atsiskyrusios sielos tiesiog išnykstančios.
Piteris Kriftas (Peter Kreeft) kelia dar drąsesnę hipotezę: ne Dievas sukūrė pragarą, greičiau žmogus savo nuodėmėmis sukuria kažką panašaus į tai, ką ezoterikai įvardytų egregoru: tam tikrą dvasinę erdvę, kurioje galiausiai lieka su savo sprendimų padariniais. Šiuo atveju pragaras būtų paties žmogaus vidinė būsena. Kurdamas pragarą savyje jis galiausiai pats panyra į pragarą.
Sunku spręsti, ar pragaras – geresnė ar blogesnė perspektyva už visišką išnykimą. Kai kurios krikščioniškos savimonės bendruomenės teigia, kad amžino pragaro išvis nėra, nuo Kristaus atsiskyrusios sielos tiesiog išnykstančios. Visgi Šventraštyje minima, jog žmogaus siela amžinai gyvens – arba su Dievu, arba be Jo.
Dievo teisingumas ir malonė atsispindėjo vienas kitame, kai Jis skyrė už nuodėmę mirties bausmę ir Kristaus asmenyje pats ją prisiėmė. Teisingumas be malonės būtų tiesiog nubaudęs nusidėjėlius. Malonė be teisingumo būtų juos išteisinusi be didžiosios aukos. Šiuo atveju teisingumas ir malonė sudaro vieną visumą. Dabar žmogus gali dalyvauti didžiuosiuose mainuose, atiduodamas Kristui savo nuodėmes, o iš Jo gaudamas teisumą, kurį pasiekti vien savo jėgomis dėl nuodėmingos prigimties nėra įmanoma.
krikščionims nėra prasmės atskirti tai, ką sujungė pats Dievas.
Taigi, krikščionims nėra prasmės atskirti tai, ką sujungė pats Dievas. Tai, kas glūdi Jo paties esmėje. Atskirų samprotavimų reikalautų klausimas, kaip žmogui sujungti teisingumą su malone šiame žemiškame pasaulyje. Lig šiol vyksta ilgaamžės diskusijos, ar svarbiau nusikaltėlį nubausti, ar suteikti jam galimybę pasitaisyti. Yra ir tokia nuomonė, kad svarbiausia – sutrukdyti nusikaltėliui toliau kelti žalą aplinkiniams. Šiuo atveju įkalinimas – tegul ir iki gyvos galvos – labiau krikščionybės logiką atitinkantis sprendimas nei mirties bausmė. Šiuo atveju teisingume glūdi malonė, suteikiant progą atgailai.
Kartais atrodo, kad kai kurie žmonės nėra verti atgailos. Galima suprasti žmonių emocijas serijinių žudikų, kankintojų, prievartautojų atžvilgiu. Vis dėlto verta įjungti šaltą protą ir pagalvoti: kaip jų atžvilgiu elgtųsi Dievas? Dievo akyse visi esame nusidėjėliai. Melagis ar svetimautojas Jo žvilgsniu yra vertas pragaro, kaip ir sunkiausias nusikaltėlis. Gal pragare bus hierarchija, kaip ir danguje. Visgi, nė vienas nusidėjėlis nėra vertas išteisinimo kaip nors kitaip nei per atgailą.
Tad vargu, ar mes turėtume būti vieni kitiems griežtesni už griežčiausiąjį Teisėją. Pasak K. Luiso, Dievas pasiima žmogaus gyvastį tik dviem atvejais: kai jau aišku, kad jis – išgelbėtas, arba kai aišku, kad jis jau galutinai pražuvęs. Kažin, ar turėtume spręsti už Dievą, kas yra vertas galimybės atgailauti. Jei krikščionis turi galią teisti, jo teisingumas turi savyje glausti ir malonę. Net jei tai – tik malonė suteikti galimybę atgailauti sunkiausiam nusikaltėliui. Didesnei malonei šiame gyvenime gal ir nesame įgalūs.
Nėra lengva atleisti. Bet ir pats Dievas atleidžia tiktai tiems, kurie atgailauja. Krikščionys meldžiasi: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. „Kaip“ reiškia – „tomis pačiomis sąlygomis“. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas sakydavo: aš pasirengęs atleisti mane kankinusiems sovietų budeliams, bet ar jiems reikia mano atleidimo? Tokį poreikį rodo atgaila. Tad kažin, ar esame įpareigoti atleisti kitomis sąlygomis nei mums taiko Dievas.
Visgi daugelis žmonių, pasak interneto folkloro, savo kaltininkų atžvilgiu būna prokurorai, o savo atžvilgiu – advokatai. Sau norėtume malonės, o kitiems taikome visą teismo griežtumą – dar gerai, jei tas griežtumas objektyviai teisingas. Dažnai tai būna tik subjektyvi nuoskauda. Raštas sako: kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. Jei šventas Dievas ryžosi priimti nusidėjėlio atgailą, kiek labiau mes – nusidėjėliai – turėtume suteikti šią malonę kitiems nusidėjėliams?
Sunaikinti žmogų – fiziškai, teisiškai ar socialiai – nėra taip sunku, kaip įrodyti jam savo tiesą.
Pasaulietinėje valstybėje nėra tikslinga žemišką teisę kildinti iš Dievo Žodžio. Ne valstybė, o Bažnyčia yra institucija, pagrįsta Dievo Žodžiu. Bet krikščionis teisininkas, politikas ar tiesiog pilietis gali savo vertinimuose prisiminti dieviškuosius principus. Jie pagrindžiami ir sekuliaria logika: žmogus gali ir turi teisę keistis, o kaip jis keisis, jeigu jam bus atimta keitimosi galimybė?
Sunaikinti žmogų – fiziškai, teisiškai ar socialiai – nėra taip sunku, kaip įrodyti jam savo tiesą. Pastarasis atvejis reikalauja tiek intelektualinių, tiek moralinių pastangų. Bet ar pastangos nėra tauraus žmogaus charakteristika?
Įstatymas ir bausmė savaime nėra pajėgūs žmogų padaryti geresniu. Jie tiktai gali jį sulaikyti nuo blogio. Ko gero, tokia ir turėtų būti žemiškosios teisės paskirtis. Jei žmogus kelia grėsmę aplinkai, jis turi būti sustabdytas, kraštutiniu atveju – įkalintas, bet jo gyvenimo pabaigos klausimą gal teisingiausia palikti tam, kuris jam tą gyvenimą suteikė. Kuris jį anksčiau ar vėliau pasiims. Tam, kurio teisingumas ir malonė viršija mūsų moralinius ir intelektualinius gebėjimus. Jis ir suves visas galutines sąskaitas.
