Štai skaitau feisbuke ir netgi žiniasklaidoje apie vienos dainininkės po penkerių metų paviešintas nuoskaudas apie vieną kunigą (nuorodų sąmoningai nededu, nes nepatikrintos ir vienašališkos informacijos neplatinu). Ši situacija įdomi kitu kampu. Užtenka kam nors ką nors paviešinti feisbuke, ir visuomenė bei žiniasklaida (Į tai įsivėlė ir ji. Nes dabar pagrindinis informacijos šaltinis žiniasklaidai yra feisbuko monitoringas ir kieno nors postų perpostinimas) lekuodama dalinasi informacija. O ką – juk tema yra tikras trigeris. Bažnyčios! tarnas kažkam kažko neleido per vestuves bažnyčioje dainuoti ar giedoti. Sugadino šventę, sužlugdė didžiąsias viltis. A priori – kaltas. Man ši tema – puikus pavyzdys, kaip užvedamas, pardon, mėšlo ventiliatorius.
Kažkas padarė įrašą feisbuke. Pašvinkusia tema. Nes tai, kas vyko prieš penkerius metus iš esmės yra nepatikrinama. Vieno žmogaus žodžiai prieš kito žodžius. Ir visi pirmyn rašyti, komentuoti. Taip išeina, kad kiekvienas, kuriam pasirodė, kad kažkas į jį ne taip pažiūrėjo, neišpildė jo lūkesčių, yra kaltas. Užtenka tik parašyti postą. Ir plis jis kaip miško gaisras. Niekas nesidomės, kas iš tiesų įvyko. Kodėl postas įkeltas po penkerių metų? Ko tuo siekiama?
Tokios temos man yra iš serijos atsiminė numiręs persti. Mažareikšmis įvykis prieš penkerius metus. Kodėl tada tylėjo garbioji dainininkė/giedotoja? Tuomet, prieš penkerius metus, labai norint, dar buvo galima atkarpyti tiesą. Dabar – vargu. Ir kokia prasmė?
Man ši tema įdomi, kaip paprastai ir lengvai praeina sunkiai patikrinama informacija. Kaip lengvai užmetamas mėšlas ant ventiliatoriaus… Užtenka kažkam kažką pasakyti į eterį, ir žmogus sumaišomas su žemėmis. Tiesa, straipsnyje, kuriame aprašytas šis prieš penkerius metus nutikęs incidentas, kunigas visgi apklaustas. Jis pasakė tai, ką pasakytų kiekvienas normalus dirbantis žmogus: aš nepamenu, kas buvo prieš penkerius metus, todėl komentuoti negaliu. Ir tai ne slėpimasis, ne pasiteisinimas. Neginant kunigo, taip veikia žmogaus atmintis: vargu ar saugome joje įvykius, kurie nutiko mūsų darbe prieš penkerius metus. Vargu ar galime juos pakomentuoti su smulkiausiomis detalėmis. Ir jei manęs paklaustų, su kuo savo darbe kalbėjau 2019 m. birželio 3-ąją, sąžiningai atsakyčiau: nepamenu.
Ir tai neturi reikšmės: kad ir ką pakomentuotų kunigas, a priori visuomenei jis būtų neteisus. Ir tuo labai sėkmingai naudojamasi įjungiant mėšlo ventiliatorių. Todėl protingas žmogus niekada ir nekomentuos. Nes prieš tai jis bus apdergtas, o straipsnio pabaigoje, kurią nebe kiekvienas ir perskaitys, bus parašyti keli komentaro sakiniai. Ne veltui mano cecho broliai žurnalistai sako, kad pats geriausias ir laukiamiausias atsakymas yra „nekomentuosiu“. Nes tada gali surašyti viską, ką tik nori, apačioje prikergęs, kad kaltinamasis (o taip ir yra, nes žmogus iš esmės yra apkaltinamas be teismo ir nuosprendžio) atsisakė komentuoti.
Užtenka kažkam kažką pasakyti į eterį, ir žmogus sumaišomas su žemėmis.
Realiai kunigas šiuo atveju neturi svertų gintis. Nekomentuodamas ir neeskaluodamas situacijos, kad ir savo reputacijos kaina, turi dar mažą viltį, kad mėšlo ventiliatorius anksčiau ar vėliau nustos suktis. Juk jis puikiai žino, kad pakomentavęs, pareikalavęs neskleisti nepatikrintų ir nepatikrinamų žinių, ar kreipęsis į teismą, garantuotai pralaimėtų. Ne todėl, kad yra neteisus. Tiesiog teisiniai procesai trunka ilgai. Ir visą tą laiką sukasi mėšlo ventiliatorius, taškydamas savo turinį. Net ir laimėjus bylą, niekas neatsimins, kas ten bebuvo iš pradžių. Todėl realiai tokioje situacijoje bet kas neturi jokių priemonių apsiginti.
Neramina kita. Kaip lengva kažkam įjungti keršto režimą. Prisiminkime, kaip smagiai prieš keletą metų Lietuvoje nuskambėjo kelios „my tiu tiū“ istorijos. Ar tai priekabiavo, ar nepriekabiavo, kas ten besupaisys. Svarbu pasakė eteryje. Ir ėmė griūti kažkieno reputacijos. Lyg ir teisiškai nekalti, bet… Kaip tame sovietiniame anekdote: o kaip aš įrodysiu, kad nesu kupranugaris?
Tokių temų plitimas yra pavojaus skambutis visiems, dirbantiems su informacija. Dabar kipišas kilo dėl nieko – kelių bažnyčioje nesudainuotų dainų. Jei taip lengvai praeina tokie dalykai, žiniasklaida ima po penkerių metų aprašinėti tokius smulkius ir mažareikšmius nesusikalbėjimus. Kur mažų mažiausiai kaltos abi pusės: ir giedotoja/dainuotoja turėtų žinoti, kurias dainas/giesmes bažnyčioje galima atlikti, kurias – ne, jei jau ji teikia tokią paslaugą. Kyla klausimas, o kas nutiktų, jei kas nors tyčia paskleistų kažkokią informaciją, pavyzdžiui, ne apie kunigą. O apie kandidatą į parlamentą, Prezidento postą. Irgi kažkas ištrauktų kelerių metų nepatikrinamą istoriją… Kur vienas sako tą, kitas – aną, ir kaip dabar nuspręsti. O mėšlo dėmės lieka.
Man žiniasklaidos reakcija tokiu atveju primena seniai keliamą problemą. Per lengvai praeina nepatikrinta ir nepatikrinama informacija. Ne kartą kursuose žiniasklaidai kėliau problemą, kaip techniškai visuomenės informavimo priemonės padeda sklisti propagandai. Schema ta pati: paimama nepatikrinta informacija. Ji detaliai aprašoma, pakartojant propagandinį naratyvą. Ir tada, pačioje straipsnio pabaigoje, žinoma, parašoma, kad tai propaganda.
Kaip sakė vienas kolega: svarbu informaciją paviešinti pirmiems. O jei nepasitvirtins – atsiprašysim. Nes daugiau jokios atsakomybės už nepatvirtintos informacijos skleidimą realiai nėra. Tik teoriškai.
Ir nereikia guostis, kad šiandien po visuomenės nuomonės volu dėl prieš penkerius metus įvykusio mažareikšmio įvykio pateko kunigas. Rytoj išmėšlintas bus kažkas kitas. Jei taip lengvai viešumo dėka galima suvesti sąskaitas, tai kodėl gi tuo nepasinaudojus? Ir pasinaudos. Nes žiniasklaida ir toliau ieškos temų feisbuko ašaringuose postuose. Nei ji, nei visuomenė neužduos esminio klausimo: kodėl nesusikalbėjimas viešinamas po penkerių metų? Kokie tokio viešinimo tikslai ir uždaviniai? Kol tokie klausimai nebus keliami, tol mėšlo ventiliatoriai suksis. Dergdami visus aplink.
