Skaitau viešą kreipimąsi dėl pedofilijos tyrimo katalikų Bažnyčioje Lietuvoje, ir apima kažkoks keistas dežavu jausmas. Iniciatyva lyg ir gera, bet vis kyla miglotos dvejonės, kad ta giesmė kažkur daug sykių jau girdėta…
Viena vertus, gerai, kad žmonės neabejingi, kad jiems skauda už tai, kas vyksta. Tačiau, kai skausmas, rūpestėlis ir kitos emocijos nustelbia sveiką protą, ima kirbėti klausimas, o kodėl tai daroma… Juk gilaus, gilesnio ir giliausio susirūpinimo Marianų įdubos yra šiandienos pasaulio klasika. Viešieji ryšiai svetimos nelaimės fone.
Pagalvojau, ar aš pasirašyčiau tokį kreipimąsi. Tikrai ne. Ir ne todėl, kad nesmerkiu pedofilijos. Atvirkščiai: pedofilija yra šlykščiausia nuodėmė. Tiesiog netikiu komisijomis. Jokiomis komisijomis. Nes jei norime sužlugdyti kokį nors reikalą, tai sukurkime komisiją.
Pripažįstu, kad katalikų Bažnyčią Lietuvoje ištiko nelaimė. Tačiau ar tai priežastis tos nelaimės fone gėrėtis savimi mieliausiasiais? Žiūrėkit, kokie mes gražūs, dori, teisingi, kaip prasmingai ir operatyviai viską pasmerkėme. Mes gi ne tokie, mes geresni, teisingesni už jus… Nes jokio kito tikslo tokie raštai neturi.
Palyginčiau juos su asmenuke kaimynų degančio namo fone.
Kodėl asmenukė? Nes komisija yra apie nieką. Pedofilija nėra toks dalykas, kurį gali tirti komisijos. Pedofilija yra kriminalinis nusikaltimas, kurį padaro ne institucija. Jį padaro konkretus žmogus. Ir yra konkreti asmeninė atsakomybė. Ir tirti tą nusikaltimą turi ne entuziastų komisija, o tie, kurie turi teises ir įgaliojimus tą daryti. Policija ir prokuratūra. O visi kiti, geriausiu atveju, gali suorganizuoti tik draugišką liaudies teismą (kas yra iš esmės oksimoronas) ir masinį pasmerkimą apie nieką, kuris kvepia giliu ir beviltišku sovietmečiu.
Kokias teisines pasekmes turėtų tokios komisijos veikla? Jokių. Nes bet kokiam rimtam tyrimui būtinas teisinis pagrindas. Konkretūs pagrįsti įtarimai konkretiems asmenims. Kitaip prie jokių asmens duomenų: jo susirašinėjimo, jo bylos, jo telefono, kompiuterio prisiliesti neįmanoma. Ar pasirašiusieji suvokia, kas yra duomenų apsauga, pavyzdžiui? Kokiu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, komisija gali nagrinėti vyskupo susirašinėjimą su kunigu?
Lietuvoje yra dvi institucijos, kurios gali tikrinti kiekvieno asmens duomenis. Tai Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas. Tačiau netgi ir ten tikrinti mano asmens duomenis ir veiklą (kai vyras pateikė dokumentus grįžti į kariuomenę) buvo prašoma mano sutikimo. O čia kažkokia komisija, neturėdama jokių esminių įgaliojimų, ims tirti… pedofilijos net ne atskirus atvejus, o visą reiškinį. Jūs juk svertų, mielieji, neturite.
Kitas abejotinas dalykas – precedento klausimas. Štai šiemet per šv. Velykas suėjo lygiai šimtas metų nuo teismo Sankt Peterburge, kur katalikų dvasininkai, įskaitant ir palaimintąjį Teofilių Matulionį, buvo teisiami už tai, jog nesutiko atiduoti Bažnyčios turto sovietinei valdžiai. Kas garantuos, kad sukūrus komisiją pedofilijai tirti, kažkas nepasinaudos ja, kaip pretekstu, tirti Bažnyčios veiklą kitais aspektais, pamynus jos autonomiją.
Ir kas yra to tyrimo objektas? Prasikaltę dvasininkai ar pati Bažnyčia, kaip institucija? Kriminaliniams nusikaltimams galioja asmeninė atsakomybė. O „sudarė sąlygas“, „dangstė“ ar kažkokie kitokie mūsų įsivaizdavimai nėra teisiniai terminai. Plius, katalikų Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, vadinasi, yra suvereni nusistatyti savo vidaus tvarkas, kurios į valstybės jurisdikciją nepapuola.
Kriminaliniams nusikaltimams yra policija ir prokuratūra, vidinei drausmei – Kanonų teisė. Ir kurioj vietoj čia visuomeninė komisija?
Kriminaliniams nusikaltimams yra policija ir prokuratūra, vidinei drausmei – Kanonų teisė. Ir kurioj vietoj čia visuomeninė komisija?
Kita problema, kad ištraukę iš konteksto vieną iš šiandieninės situacijos pasekmių ir su ja kovodami, nešaliname priežasčių, dėl ko tokios problemos atsiranda. Juk niekas negirdėjome prašymo tiek Lietuvos pasaulietinei, tiek ir bažnytinei valdžiai nusileisti iš virtualių realybių į nuodėmingąją žemę ir pagaliau imti veikti ne fantazijose ar įsivaizdavimuose, o objektyvioje realybėje.
Objektyvi realybė rodo, kad realių tikinčiųjų yra ne 90 proc., o 8 proc. O tai dabar suvokimas kaip apie teleloto: žinom, kad kažkur tarp trijų šimtų tūkstančių bilietėlių yra tas laimingas su milijonu, bet nusipirkę tris bilietėlius, dažniausiai nieko nelaimime. Kaip ir loterijoje, taip ir bažnyčioje: teorinių bilietėlių (tikinčiųjų) dauguma yra tušti: sutvarkytasis katalikas-stabmeldys puikiai apsieina be Bažnyčios. Ir manyti, kad visi loterijos bilietėliai yra laimingi, kad va plykstels žaibas, visi atsivers ir įtikės, yra naivu ir kvaila. Įtikėjimas yra asmeninio noro, pastangų, siekių ir tikėjimo rezultatas. Ir kad jis įvyktų, tam reikia stiprios bendruomenės. Kuri nebūtų formali šv. Mišių žiūrovė, o augintų žmogų.
Tokios bendruomenės nei iš 8 babyčių, nei iš 40-50 žmonių, kurie sekmadieniais rajonų centruose DAR ateina į šv. Mišias, nebesubursi. Todėl pirmoji ir būtina bažnytinių reformų dalis yra atsisakyti parapijos, kaip administracinio vieneto. Visos parapijos, išskyrus gal naująsias didžiųjų miestų, yra mirę. Tai kodėl kišami pinigai, eikvojami žmogiškieji resursai tam, kas jau negyvybinga?
Dabartinis bažnytinis smulkiausias apygyvis administracinis vienetas yra dekanatas. Su centrine rajono bažnyčia, su gimnazija, su bent jau galimybe prisikviesti žmones. Va ten reikia koncentruoti veiklą. Sutelkti visus kunigus po vienu stogu (dekanatų centrai turi gana padorias ir erdvias klebonijas). O nebe žaisti galudienes parapijas su griūvančiomis kleboniškėmis.
Tuo būdu būtų sprendžiama daug esminių problemų. Pirmiausia, kunigo įsikūrimo. Nuo kunigo nuimamas rūpestis kas septynerius-dešimt metų tvarkyti vis kitą griūvančią kaimo gryčią asmeninėmis lėšomis. Nes klebonui tos gryčios-raštinės-verslo objekto niekam nereikia. Susitaupytų šildymo, remontų lėšos. Ir kasdienės kunigo pastangos kaimo gryčioje sukurti iš XIX a. bent jau XX a. Blogai yra tai, kad tai dar net nedaroma. Kunigai priversti investuoti į stogus, šildymo įrenginius, aplinkos priežiūrą. Bažnytinei vyresnybei nesuvokiant, kad tos investicijos yra vėjais: jokiame miestelyje jokios kaimo gryčios, kad ir su nauju stogu, nebeparduosi. Susitaikykit su tuo. Kaimų ir bažnytkaimių tiesiog nebėra. Po penkerių metų ten bažnyčiose bus 0 bobučių.
Tada, kai vienoje vietoje bus 4-5 broliai dvasininkai, savaime atkris kunigų su poniomis (ponais), išgertuvių ir kitų nemokamų cirkų klausimas. O kur dėti kunigus su poniomis (ponais)? Kur dėti geriančius ar kitaip nesąmones krečiančius? Ten, kur dedami visi pašalinti iš darbo dėl grubių darbo drausmės pažeidimų. Į gatvę. Kad visiems likusiems praeitų noras taip elgtis. Geriau mažiau, nei amžinos problemos. Jei žmogus jau turi problemą, tai neverta tikėtis, kad ji praeis, kad pasikeis. Jei yra signalai, viskas, atsisveikinam. Ir nereiks jokių komisijų.
Kunigų sutelkimas dekanato centre leistų spręsti ir esmines sielovados problemas.
Kunigų sutelkimas dekanato centre leistų spręsti ir esmines sielovados problemas. Nes kai kunigas yra kaimo bažnyčios remonto organizatorius, buhalteris, prarabas, elektrikas, aukštalipys, žolės trimeriuotojas, informatikas, viešųjų ryšių specialistas, parapijos procesijų vadybininkas, tai pagrindiniam darbui – sielovadai – laiko kaip ir nebėr. Kunigas mielai atsisakytų šitų darbų. Bet kaime su bažnyčion ateinančiom septyniom močiutėm, tų darbų dirbti tiesiog nebėra kam. O be sielovados nėra bendruomenės. Be gyvos bendruomenės nėra talkininkų. Nėra darbo su jaunimu. Ir tuo pačiu nebėra pašaukimų. Nes negali pašaukimo išgirsti tas, kurio nėra bažnyčioje. Kuriam Dievas reikalingas tiek, kad po Sutvirtinimo sakramento močiutė pažadėjo aifoną.
Grįžimas į realybę ir suvokimas, kad trims būsimiems klierikams trijų seminarijų yra šiek tiek per daug, nepaisant viso dėstytojų statuso, prestižo ir europinių projektų, leistų pagaliau vykdyti ne formalią, o realią būsimų dvasininkų atranką. Kai vienai seminarijai tenka po vieną pirmakursį, tai jau ne atrankos, o seminarijos išgyvenimo klausimas. 37 seminaristai per tris seminarijas – tai ne akademinė bendruomenė. 37 žmonės – tai viena vieno ekonomistų ar teisinininkų kurso grupė. Ir gerai prakračius tuos trisdešimt septynis paaiškės, kad žmonių, galinčių dirbti šitą darbą, sveiku protu priimti visą gyvenimą ribojantį sprendimą ir jo sąžiningai visą gyvenimą laikytis, beliks vienetai. O dabar tempiamas už ausų kiekvienas, nes ir vieno studento atsisakymas reiškia byrantį visą kursą. Patys savęs seminarijų vadovai turi klausti, kam jie dirba: pastatams, dėstytojų personalui, europiniams projektams, ar sielovadai. Ir ruošti būsimus sielovadininkus.
Kai iš trijų kandidatų trims seminarijoms nėra ir negali būti atrankos, tai priimami visi: kreivi, šleivi, su problemomis. Paskui stebisi: vienas su ponia, kitas su ponu, trečias apskritai prie vaikų lenda, ketvirtas geria, penktas su liturgija susipykęs… Jei klierikas reikalingas tam, kad europiniai projektai nepradegtų…
Toliau, geriau jokio kunigo, nei blogas. Niekas taip neatmuša tikinčiųjų, kaip veidmainystė. Na nesugebės žmogus būti kunigu, lai jis būna geras darbuotojas, puikus šeimos tėvas. Kam jį tempti į šventimus. Atskiras klausimas apie kreivus, šleivus ir, mandagiai pasakius, keistokus. Jie nepasitaisys. Tik pridarys problemų. Ir ne visi žmogaus norai, įskaitant ir norą tapti kunigu, turi būti tenkinami.
Kaip tam tikra išeitis būtų arba klierikus leisti į Lenkijos, Vokietijos seminarijas, arba ugdyti juos kurio nors universiteto Filosofijos-teologijos fakultete. Ir pasakos apie tai, kad būsimieji dvasininkai seiles varvins į žavias studentes, yra juokingi. Kunigas ateina dirbti į visuomenę. Kurioje bus ir damų su didelėmis iškirptėmis. Ir susidūrimas su realybe bei gyvenimas joje yra neišvengiamas.
Dar vienas svarbus dalykas – esminės reformos buvo reikalingos… vakar. Be jų jokios komisijos nieko nepakeis. Nieko. Tik užtemps laiką. Nes komisijos sudarymas – tai tik noras oficialiai štempeliais ir antspaudais patvirtinti realią tikrovę, kuri buvo tyrimų metu. Kol susirinks, kol tirs, kol išvadas parašys šie entuziastingi geraširdžiai, bet patirties neturintys visuomenininkai, praeis geri penkeri metai. Penkeri užvilkinto laiko metai.
Nes pedofilijos ir kiti skandalai kyla dėl to, kad trūkstant pašaukimų ir dvasininkų, į seminarijas priimamas bet kas, šventimus gauna bet kas, ir toleruojama visos ydos, kol jos netampa pernelyg akivaizdžios. Nes įsivaizduojamiems 90 proc. tikinčiųjų reikia vienos infrastruktūros ir dvasininkų skaičiaus, o realiems 8 proc. – visiškai kitos. Reikia ne komisijas organizuot, o grįžti į realybę.
Noras keistis ir grįžti į realybę turi būti iš esmės. O kol to nebus, tol bus graiboma, kas papuola į seminarijas, kad tik būtų, tol ir turėsim bėdas. Kol turėsim kunigus elektrikus-statybiorus, tol nebus sielovados. Kol nebus sielovados, tol nebus bendruomenės ir nebus pašaukimų. Kol katalikų Bažnyčia Lietuvoje nesireformuos, tol į ją dirbti eis silpni, sergantys ar turintys kitų ydų. Kol mūsų bažnytinė vyresnybė gyvens dėl įsivaizduojamų 90 procentų, o ne 8 proc. realių, tol reformų poreikio nebus. Kol nebus reformų, dvasininkai dirbs plytoms, cementams ir šildymo sistemoms oras-vanduo, o ne sielovadai. Ir jokia komisija to nepakeis. Jos darbas bus tik prieš penkerius metus buvusios situacijos konstatavimas (geriausiu atveju). Kol nepašalinsime to priežasčių.
O priežastys yra esminės: Katalikų Bažnyčios Lietuvoje struktūra neatitinka šiandienos realijų.
