Veidmainystė yra viena didžiųjų nuodėmių, kurią griežtai smerkė pats Jėzus. O mes? Kiek save laikančių katalikais, skaitėme Šventąjį Raštą? Nes, nu, o kam?
Daugelis save laikančių tikinčiaisiais, būkim sąžiningi, „Tėve mūsų“ be gūglo nebemokam. Tačiau kai tik Bažnyčioje nutinka koks incidentas, tai kaip mat susiformuoja garsus, stiprus ir entuziastingas choras kodiniu pavadinimu „Kaip taip galima“.
Ir pradeda choras koncertuot, gilaus susirūpinimo veidais giedoti: „O kas čia atsitiko, kur žiūrėjo bažnytinė vadovybė?“. Dargi baisiau – prasideda giesmė daug sykių jau girdėta: „Tikiu Dievu, bet ne kunigais“, „Į Mišias nevaikštau, pasėdžiu bažnytėlėj, su Dievuliu pakalbu“.
Susitarkime: nusikaltusių kunigų neteisinu. Suaugusio žmogaus (įskaitant kunigus) santykiai su kitu suaugusiu žmogumi, jei jie yra savanoriški, yra tų žmonių, Dievo ir bažnytinės vyresnybės reikalas.
Kai lytiniai santykiai užmezgami su nepilnamečiais žmonėmis, tai yra nusikaltimas. Nes vaikystė ir paauglystė nuo tokio elgesio turi būti apsaugota. Nepilnametis asmuo ir yra nepilnametis todėl, kad jis nesuvokia tam tikrų sprendimų reikšmės ir pasekmių. Ar jis to nori, ar nenori, kodėl jis tą ketina daryti, neturi reikšmės.
Suaugęs žmogus todėl ir yra suaugęs, kad geba atskirti gera nuo bloga ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Todėl santykiuose su vaiku, paaugliu už tų santykių raidą visada yra atsakingas suaugęs žmogus. Tai jo sveiko proto ir profesionalumo reikalas neperžengti neleistinų ribų.
Lygiai taip pat nepateisinamas yra ir pornografijos, ypač vaikų pornografijos, žiūrėjimas. Negi jūs tikite, kad tie nufilmuoti vargšai vaikai tą daro savo noru? Jei suaugę tos industrijos darbuotojai bent turi nors kažkokias, nors menkas pasirinkimo galimybes, vaikai jų neturi. Tai yra vaikų prievartavimas. Tai lygiai tas pat, kaip žiūrėti į prievartaujamą vaiką. Ir tokių žiūrėtojų buvimas skatina vaikų pornografiją: nebūtų kam žiūri, niekas ir nerodytų.
Grįžkime prie skandalų. Aišku, apkaltinti atskirus kunigus, visą kunigiją ir (rankos niežti prirašyt „visą atpirktąją žmoniją“) bažnytinę vyresnybę yra labai lengva ir paprasta. Tačiau tuomet eiliniu pasipiktinimų choro koncertu bus pridengtos tikrosios situacijos priežastys.
Gaila, kad mūsų bažnytinei vyresnybei per trisdešimt metų neužteko drąsos kalbėti apie tai, kas iš tiesų dedasi su mūsų visuomenės tikėjimu. Kalbėti atvirai: ir apie problemas, apie tikinčiųjų (ne)buvimą, liaudiškąją katalikybę XXI a. poindustrinėje visuomenėje, ir apie bažnytinius finansus (kurie yra viena esminių situacijos dedamųjų).
Bailiai kasmet komentuojant straipsnius iš serijos „kiek kainuoja krikštynos, vestuvės ar laidotuvės“. Nieko nėra baisiau, kai Bažnyčios hierarchai nedrąsiai teisinasi, kad už auką „kiek negaila“. O kiek negaila? Kaip tam anekdote apie suvalkiečius: „vienas centas. Až abu“.
Kalbėkime atvirai: tikinčiųjų yra apie 5-8 proc. Tie, kas eina į šv. Mišias ne keturis kartus gyvenime, o nuolat. O visi kiti yra… Bažnyčios paslaugų gavėjai. Pas mus mada visuomenėje tokia: teikti paslaugas…
Mokykloje žmogus ne ugdomas, o jam teikiamos pavėžėjimo, maitinimo, linksminimo, užimtumo, na ir šiek tiek, kai dar lieka laiko nuo visų kitų veiklų, mokymo paslaugos. Ligoninėje žmonės ne gydomi: teikiamos medicinos paslaugos. Socialinėje erdvėje, užuot padėjus žmogui, teikiamos socialinės paslaugos. Atėjau, suteikė paslaugą, susimokėjau (ar sumokėjo mokesčių mokėtojai) ir čiau braške, niekas niekam nieko neskolingas.
Bet paslauga ir švietimo, ir gydymo, ir tikėjimo procesą sufragmentina, kaip toj dainelėj: „nuo žolės ant stiebelio, tai taip lengva ir paprasta“. Nelieka nuoseklumo, augimo, pažangos. Ką apie tikėjimą išmano tie geri 70 proc. pagonių, save laikančių katalikais? Nieko. Jų tikėjimas yra mitų, zabababonų ir kažkur girdėtų pletkų mišinys. Jų tikėjimas yra keturnedėliai, porinis gėlių skaičius nešant puokštę numirėliui ir pasibaisėtinos laidotuvių giesmės.
Mūsų tikėjimas prasideda ir baigiasi tuo, kad kiaušinius per Velykas dažome, o per Sekmines kepame. Mūsų tikrojo pagoniškojo primityviojo tikėjimo atspindys yra Mišios už mirusįjį. Jos yra neaišku, kas: ar Mišios už mirusįjį, ar už tų Mišių mirusius tikėjimui žiūrovus. Kur kunigas kalbasi pats su savimi, atsakinėdamas į savo paties kreipinius, kur kumšima vienas kitam į pašones, kas eis išpažinties ir komunijos, nes nu negražu, kad niekas neina. Nepatogu. Kas, kad nepasiruošę. Va toks mūsų paslaugųgavėjiškasis tikėjimas.
Ir dabar įsivaizduokite jauno kunigo situaciją, kai jis ateina į šitą numirusią visuomenę. Ten geriausią Lietuvoje išsilavinimą turintis žmogus kas sekmadienį stovi prieš tų pačių penkių babyčių auditoriją, kuri tariasi, kas antrąją Kalėdų dieną ateis į šv. Mišias, nes niekam jų nereikia, bet nu nepatogu, kai kunigas ten vienas.
Vienas baisiausių absurdų, kuriuos kaskart matau, tai vaikų ruošimas sakramentams. Kai po šv. Mišių prie kunigo nusidriekia eilė vaikučių su knygutėmis parašams. Kaip reikia negerbti, nepasitikėti kunigu, kad jis turi tuos priverstinius autografus dalinti?
Mūsų tikėjimas prasideda ir baigiasi tuo, kad kiaušinius per Velykas dažome, o per Sekmines kepame.
Mielieji mano, negi jūs manote, kad ganytojas nepažįsta savo avių? Net didelėse parapijose tie, kurie šv. Mišiose lankosi nuolat, yra atpažįstami. Ką bekalbėti apie mažutes. O jei žmogus į bažnyčią atėjo tik parašo ir po parašu, tai gal Bažnytinės vyresnybės (su visa pagarba jai) pareiga paklausti tikinčiųjų: jei jūs į bažnyčią neinate, tai kam jums tie sakramentai?
Mes su sakramentais elgiamės kaip su „chlamu“ sandėliuke: iš pradžių į balkoną, paskui į rūsį, paskui į kaimą, nes o maž prireiks? Kiek dar perėsime „sutvarkytus“ katalikus? Jei nėra tikėjimo, tai žmogui sakramentų neprireikia: nei Eucharistijos, nei Atgailos, nei Sutvirtinimo, nei Santuokos.
Ir vaikų krikštyti, jei susigraiboma, kad Krikšto reikia, nes su visa klase negalės dalyvauti Pirmosios Komunijos šventėje, nereikia. Tikinčios šeimos vaikus krikštija kūdikiais, o jei vaikas yra paauglys, tada jau sąžininga palikti nuspręsti pačiam, kokių santykių su Dievu jis nori.
Sakramentai tai ne proga šventei ar fotosesijai, tai kasdienis gyvenimas. Kasdienis, sąmoningas krikščionio gyvenimas, o ne vienkartinė malda tada, kai gyvenimas visai uodegą prižnybo. Kiek to sąmoningo gyvenimo turime?
Kiek einame į šv. Mišias? Kiek gilinamės į savo tikėjimą? Kiek augame šiame procese? Kodėl tai svarbu kunigų elgesio kontekste? Kaip turi jaustis kunigas, Šventojo Rašto vertėjas, kai kaimo bobos su atitinkamu išsilavinimu ir intelektu jam į akis drebia, kad pamokslai šv. Mišiose turi būti ne apie Dievą, o apie gyvenimą… Kiek užtenka to jaunatviško entuziazmo ir pašaukimo iki kelių murksoti šioje tamsumo, abejingumo ir atviro priešiškumo terpėje?
Kiekvienas sveiko proto žmogus anksčiau ar vėliau užduos klausimą: o ką aš čia darau? Šitoje klaikioje, nykioje beviltybėje, kiauroje šaltoje bažnyčioje su septyniom babytėm sekmadienį, su 7 pinigėliais pintinėlėje, su aiškiai nuobodžiaujančiais veidais per pamokslą. Kai tamsią šaltą naktį vienumoje sukasi mintys ne apie Dievą ir maldą, o kur išpešti tuos nelemtus keliasdešimt eurų sumokėt šiukšlių mokestį už varpinę, ir už verslo objekto – klebonijos kiaurais langais ir lauko tupykla – elektros sąskaitas.
Kaip jaustis, kai pakvietus jį gedulingų pietų (nes normalu pakviesti pavalgyti žmogų, kuris dėl jūsų prašytos laidotuvių paslaugos atmynė 25 km, atšalo šv. Mišias nešildomoj bažnyčioj sausio mėnesį ir meldėsi vienas vėjo košiamose kapinėse už jūsų artimojo „vėlę“) aplink kunigą susidaro kelių kėdžių tarpas?
Kaip jaustis, kai veždamas iš kapinių (į kapines kunigas važiuoja paprastai tame automobilyje, kuris veža karstą) dvasininką, vairuotojas per 10-15 min. nepasako nė žodžio. Net akių į jį nepakelia. Nes kalbėti su kunigu ir baisu, ir nėra apie ką.
Jūs, broliai katalikai, suvokiate, kaip tokioje situacijoje jaučiasi normalus žmogus? Ar nekyla jam klausimas, ką savo gyvenime padarė ne taip, kad čia atsidūrė?
Todėl pradedama ieškoti išeičių. Stipriausieji dvasia dvasininkai renkasi studijas, mokosi naujų įgūdžių, susiranda prasmingą hobi. Silpnesni bando ieškoti išeičių bendraujant su šio pasaulio (dažniausiai susitraukusio iki miesto ar miestelio) galingaisiais: tampa jų švenčių, sueigų ir, deja, pirtelių dalimi.
Kiti vyksta inkognito į didžiuosius miestus, į vakarėlius, diskotekas, nuotykius. Pamažu ribos nyksta, atsiranda drąsa, priklausomybės. Vienų garsios, kitų tylios. Kurioms reikia pinigų. Ir niekam, įskaitant bažnytinę vyresnybę, nekyla klausimai, kodėl dotuojamoje vyskupijoje vienų kaimo parapijų klebonai važinėja teslomis, kiti – veržlių ir rūdžių kibiriukais.
Iš kur šitie lobiai? Kodėl prie populiarių dvarų steigiamos koplyčios? Kasdienei maldai ar atvežtinėms fotosesijoms (pardon, santuokoms) su svečiu populiariu kunigu? Ir prasideda: bažnyčia pamažu tampa „Ostijos baru“ su visomis prieinamomis paslaugomis. Nori sutuokti išsiskyrusius? Be problemų. Sutuokti porą be sužadėtinių kursų? Palaiminti žiedus? Be problemų.
Nes mes, tikintieji, norime to „Ostijos baro“. Argi ne mes nuolatos skundžiamės, kad netgi tie maži ir menki reikalavimai, kurių dar išdrįsta iš mūsų pareikalauti, yra pertekliniai. Juk mes pagatavi ne stengtis, o Šventąjį Raštą pataisyt.
Vieni nekantriai laukia, kada bus išbraukti skyriai apie Sodomą ir Gomorą, kiti norėtų nematyti Evangelijos skaitinio apie Kristų ir prekeivius šventykloje. Treti – keturis ar penkis kartus apeiti „ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“. Ketvirti vietoj pamokslo nori pasakos. Penkti – atšaukti išpažintį. Šešti – išvyti kunigą iš bažnyčios, nes Dievu, matote, tiki, o kunigais – ne. Septinti, kaip tame anekdote apie Seimo narius, Dievo įsakymui „Nevok“ pateikė 25 pataisas.
Juk norime tos patrauklios Bažnyčios, to „Ostijos baro“ su reklamomis ir paslaugiais paslaugų teikėjais, kurie įleistų visus: ką su meiluže, ką su meilužiu, ką su šuneliu, ką su arkliu (o ką, irgi augintinis). Dieve sergėk, nekalbėti apie nuodėmes, apie atsakomybę už jas, apie Paskutinįjį teismą, apie skaistyklą ir pragarą. Betrūksta tik didžiakrūtę blondinę prie durų pastatyt. Deja…
Bažnyčia niekada nebuvo ir nebus „Ostijos baru“. Dievas padarė viską, kad būtume atpirkti: atidavė vienatinį sūnų vergo mirčiai ant kryžiaus. Dabar mūsų eilė pasirinkti. Kur eiti: į Bažnyčią, šventovę, su visomis jos taisyklėmis, su visomis mūsų pareigomis ir atsakomybėmis, ar į „Ostijos barą“ su jo paslaugomis ir naktiniu gyvenimu. Su padavėjais ir kitu, mandagiai sakant, aptarnaujančiu personalu.
Bet tada nepykim, kad žmonės pamina savo pašaukimą, išsilavinimą, ir įvairiomis prasmėmis tampa Ostijos baro padavalkomis paduodančiomis paslaugas. Atsiskaitėme už jas, ir vieni kitiems nebeskolingi.
Mūsų teisė rinktis. Ir kai rinksimės, kai mums reikės ne paslaugų, o sielovados, tada ir turėsime kunigus. Tada ir pašaukimų atsiras. Nes žmogus jaus prasmę dirbti, o ne aptarnauti, ne parsiduoti galingiesiems už bažnyčios stogo remontą. Tada turėsime orius kunigus, o ne padlaižius paslaugų teikėjus.
Mūsų teisė ir pareiga rinktis.
