„Linksmų Kalėdų! Tegul Kristaus ramybė viešpatauja jūsų širdyse ir jūsų šeimose“, – keliomis kalbomis palinkėjo Leonas XIV švęsdamas pirmąsias savo pontifikato Kalėdas. Vidudienį popiežius suteikė palaiminimą „Urbi et orbi“. Prieš tai jis kreipėsi į visus tikinčiuosius ir geros valios žmones kalėdine žinia, prašė melstis už taiką, atsiminti karų ir neteisingumo aukas.
Brangūs broliai ir seserys,
„Visi džiaukimės Viešpačiu, nes atėjo pasaulio Atpirkėjas. Šiandien iš dangaus nusileido tikroji ramybė“ (Kalėdų nakties Mišių įžangos priegiesmis). Taip gieda Kalėdų nakties liturgija ir taip Bažnyčioje skamba Betliejaus žinia: Kūdikis, gimęs iš Mergelės Marijos, yra Viešpats Mesijas, Tėvo siųstas mus išgelbėti iš nuodėmės ir mirties. Jis yra mūsų taika, tasai, kuris Dievo gailestinga meile nugalėjo neapykantą ir priešiškumą. Todėl „Viešpaties Gimimas yra Taikos gimimas“ (Šv. Leonas Didysis, Pamokslas 26).
Jėzus gimė tvartelyje, nes jam nebuvo vietos užeigoje. Vos gimusį motina Marija „suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2, 7). Dievo Sūnus, per kurį visa yra padaryta, nepriimamas, o jo lopšys yra varganos gyvulių ėdžios.
Amžinasis Tėvo Žodis, kurio dangūs negali sutalpinti, nusprendė būtent šitaip ateiti į pasaulį. Iš meilės jis norėjo gimti iš moters, kad dalytųsi mūsų žmogiškumu; iš meilės jis priėmė skurdą ir atmetimą ir susitapatino su atmestaisiais ir atskirtaisiais.
Jėzaus gimime jau matome didįjį pasirinkimą, kuriuo Dievo Sūnus vadovausis per visą gyvenimą iki mirties ant kryžiaus: pasirinkimą neleisti mums nešti nuodėmės naštos, bet prisiimti ją ir nešti už mus. Tik jis galėjo tai padaryti. Bet tuo pačiu metu jis parodė, ką galime padaryti tik mes – kiekvienas prisiimti savo atsakomybės dalį. Taip, nes Dievas, kuris mus sukūrė be mūsų, negali mūsų išgelbėti be mūsų (plg. Šv. Augustinas, Kalba 169, 11. 13), t. y. be mūsų laisvo apsisprendimo mylėti. Kas nemyli, tas neišsigelbės, pražus. O kas nemyli savo brolio, kurį mato, tas negali mylėti Dievo, kurio nemato (plg. 1 Jn 4, 20).
Seserys ir broliai, štai kelias į taiką – atsakomybė. Jei kiekvienas iš mūsų – visais lygmenimis – vietoj kaltinęs kitus, pirmiausia pripažintų savo trūkumus ir prašytų Dievą atleidimo, o tuo pat metu įsijaustų į kenčiančiųjų padėtį, būtų solidarus su silpnesniaisiais ir engiamaisiais, tuomet pasaulis pasikeistų.
Iš meilės jis norėjo gimti iš moters, kad dalytųsi mūsų žmogiškumu.
Jėzus Kristus yra mūsų taika pirmiausia todėl, kad jis vaduoja mus iš nuodėmės ir parodo kelią, kuriuo turime eiti, kad įveiktume konfliktus – visus konfliktus – nuo tarpasmeninių iki tarptautinių. Be nuodėmės neapsunkintos širdies, be širdies, kuriai atliesta, neįmanoma būti taikos vyrais ir moterimis, taikdariais. Būtent dėl to Jėzus gimė Betliejuje ir mirė ant kryžiaus – kad išvaduotų mus iš nuodėmės. Jis yra Gelbėtojas. Su jo malonės pagalba kiekvienas galime ir privalome atlikti savo dalį, kad atmestume neapykantą, smurtą, priešiškumą ir kalbėtumės, susitaikintume, kurtume taiką.
Šią šventės dieną noriu šiltai ir tėviškai pasveikinti visus krikščionis, ypač tuos, kurie gyvena Artimuosiuose Rytuose, kuriuos neseniai aplankiau per savo pirmąja apaštališkąja kelionę. Išklausiau jų baimes ir gerai suprantu jų bejėgiškumo jausmą, susiduriant su juos pranokstančia galia. Kūdikis, kuris šiandien gimė Betliejuje, yra tas pats Jėzus, kuris sako: „Manyje atraskite ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33).
Prašome jį teisingumo, taikos ir stabilumo Libanui, Palestinai, Izraeliui, Sirijai, pasitikėdami šiais dieviškais žodžiais: „Teisingumas atneš taiką, o teisumo vaisius bus ramybė ir amžiais tveriantis saugumas“ (Iz 32, 17).
Taikos Kunigaikščiui patikime visą Europos žemyną, prašydami ir toliau įkvėpti bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo dvasią, ištikimą savo krikščioniškoms šaknims ir istorijai, solidarumą ir svetingumą tiems, kuriems reikia pagalbos. Ypač meldžiamės už kenčiančią Ukrainos tautą: tegul nutyla ginklų griausmas ir tegul konflikto šalys, remiamos tarptautinės bendruomenės, suranda drąsos pradėti nuoširdų, atvirą ir pagarbų dialogą.
Betliejaus Kūdikį meldžiame taikos ir paguodos visų pasaulio karų aukoms, ypač tiems, kurie yra pamiršti, tiems, kurie kenčia dėl neteisybės, politinio nestabilumo, religinių persekiojimų ir terorizmo. Ypač prisimenu brolius ir seseris Sudane, Pietų Sudane, Malyje, Burkina Fase ir Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Šiomis paskutinėmis Vilties jubiliejaus dienomis melskimės Dievui, tapusiam žmogumi, už brangią Haičio tautą, kad šalyje liautųsi bet koks smurtas ir ji galėtų žengti taikos ir susitaikinimo keliu.
Vaikelis Jėzus teįkvepia visus, kurie Lotynų Amerikoje eina atsakingas politines pareigas, kad, spręsdami visus iššūkius, siektų bendrojo gėrio kalbėdamiesi su kitais, o ne vadovaudamiesi ideologijomis ar šališkais įsitikinimais.
Taikos Kunigaikštį prašykime, kad Mianmarui patekėtų susitaikinimo aušra, kad būtų grąžinta viltis jaunosios kartos žmonėms, kad visa tauta eitų taikos keliu ir padėtų tiems, kurie gyvena be pastogės, saugumo ar pasitikėjimo rytojumi.
Prašykime jį, kad būtų atkurta sena Tailando ir Kambodžos draugystė ir kad šalys toliau stengtųsi siekti susitaikinimo ir taikos.
Jam patikėkime ir Pietų Azijos bei Okeanijos gyventojus, kuriuos neseniai ištiko sunkios ir niokojančios stichinės nelaimės, nuo kurių labai nukentėjo ištisos tautos. Matydamas tokius didelius išmėginimus raginu visus atnaujinti mūsų bendrą įsipareigojimą padėti kenčiantiesiems.
Brangūs broliai ir seserys, nakties tamsoje atėjo į pasaulį „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), bet „savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Neleiskime, kad mus nugalėtų abejingumas kenčiančiųjų atžvilgiu, nes Dievas nėra abejingas mūsų vargams.
Tapdamas žmogumi Jėzus prisiėmė mūsų silpnumą, susitapatino su kiekvienu iš mūsų: su tais, kurie neturi nieko ir viską yra praradę, kaip Gazos gyventojai; su tais, kurie kenčia badą ir skurdą, kaip Jemeno tauta; su tais, kurie bėga iš savo žemės, ieškodami ateities kitur, kaip daugybė pabėgėlių ir migrantų, kurie kerta Viduržemio jūrą ar keliauja per Amerikos žemyną; su tais, kurie prarado darbą ir su tais, kurie jo ieško, kaip daugybė jaunų žmonių, kuriems sunku įsidarbinti; su tais, kurie yra išnaudojami, kaip daugybė menkai apmokamų darbininkų; su tais, kurie yra kalėjime ir dažnai kenčia dėl nežmoniškų sąlygų.
Dievo širdį tepasiekia taikos maldavimas, kylantis iš kiekvienos šalies, kaip rašo poetas (Yehuda Amichai):
„Ne laikinų paliaubų taika,
netgi ne vilko ir ėriuko vizija,
bet veikiau kaip ta, kurią jaučiame širdyje,
kai susijaudinimas baigiasi
ir galima kalbėti tik apie didelį nuovargį.
[…]
Tegul ji ateina
kaip lauko žiedai,
netikėtai, nes laukams
jos reikia: laukų taikos.“
Šią šventą dieną atverkime savo širdis broliams ir seserims, kuriuos slegia skurdas ir skausmas. Tai darydami, atversime jas Kūdikėliui Jėzui, kuris savo išskėstomis rankomis mus priima ir atskleidžia mums savo dieviškumą: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12).
Po kelių dienų baigsis Jubiliejaus metai. Šventosios durys bus uždarytos, bet Kristus, mūsų viltis, visada pasilieka su mumis! Jis yra visada atviros durys, kurios mus įveda į dieviškąjį gyvenimą. Tai ir yra šios dienos džiugi žinia: gimęs Kūdikis yra Dievas, tapęs žmogumi; jis ateina ne smerkti, bet gelbėti; jo apsireiškimas nėra trumpalaikis, jis ateina pasilikti su mumis ir aukoti save. Jis gydo kiekvieną žaizdą ir kiekvienai širdžiai suteikia ramybę ir taiką. „Viešpaties Gimimas yra Taikos gimimas“.
Visiems iš visos širdies linkiu ramių ir šventų Kalėdų!
