Iš Kastel Gandolfo – vietos, nuo seno siejamos su popiežių poilsiu ir apmąstymais – popiežius Leonas XIV pateikė vieną tiesiausių ir politiškai aštriausių savo pareiškimų nuo naujausios tarptautinės krizės pradžios.
Balandžio 7-osios vakarą trumpai kalbėdamas su žurnalistais pontifikas didėjančią įtampą aplink Iraną apibūdino ne vien kaip geopolitinę akistatą, bet kaip žmonijos moralinės sąžinės išbandymą.
Jo pasisakymas buvo atsakas į griežtą ultimatumą, kurį paskelbė Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas), esą pagrasinęs Iranui niokojančiais kariniais veiksmais – įskaitant galimybę jį visiškai sunaikinti „per vieną naktį“, jei Teheranas ir toliau atsisakys priimti su strategiškai svarbiu Hormūzo sąsiauriu susijusias sąlygas.
Nors popiežius tiesiogiai D. Trumpo neįvardijo, jo vertinimas buvo nedviprasmiškas: tokie grasinimai, pasak jo, yra „visiškai nepriimtini“.
Popiežiaus pasisakymas išsiskyrė ne tik aiškumu, bet ir dvigubu vertinimu: viena vertus, jis pripažino teisinius krizės aspektus ir atkreipė dėmesį į tarptautinės teisės pažeidimus, ypač susijusius su išpuoliais prieš civilinę infrastruktūrą, kita vertus, pabrėžė, kad esminė problema peržengia teisės normas. „Tai moralinis klausimas“, – pabrėžė jis, pridūręs, kad jis turi būti vertinamas bendrojo gėrio ir pažeidžiamiausiųjų apsaugos požiūriu.
Viso pasisakymo metu, pirmiausia išdėstyto italų, o vėliau ir anglų kalbomis, popiežius nuosekliai akcentavo galimus eskalacijos padarinius žmonėms. Jis ragino pagalvoti apie tuos, kurie labiausiai nukentėtų nuo tolesnio konflikto: vaikus, pagyvenusius žmones, ligonius – visiškai nekaltus žmones, kurie neišvengiamai patirtų sprendimų, priimamų toli nuo fronto linijų, pasekmes.
Popiežius taip pat susiejo šią krizę su platesniu pasaulinio nestabilumo kontekstu. Jis atkreipė dėmesį į susijusius veiksnius – trapų pasaulio ekonomikos balansą, besitęsiančius energetikos sutrikimus ir vis labiau nestabilų Artimųjų Rytų regioną – kurie kartu didina bet kokio konflikto griaunamąjį potencialą.
Pasak Šventojo Tėvo, regiono nestabilumas nėra lokalus – jis plinta, „kurstydamas dar didesnę neapykantą visame pasaulyje“.
Pasak Šventojo Tėvo, regiono nestabilumas nėra lokalus – jis plinta, „kurstydamas dar didesnę neapykantą visame pasaulyje“.
Šis vietinio konflikto ir globalių pasekmių ryšys atspindi nuoseklią jo pontifikato mintį: šiuolaikinės krizės yra tarpusavyje susijusios, o karas, užuot sprendęs konfliktus, dažniausiai juos tik daugina.
Šiame kontekste popiežiaus nepritarimas karinei eskalacijai buvo kategoriškas. Karas, ypač laikomas neteisingu, „neišsprendžia nieko“, o tik įtvirtina smurto ir susiskaldymo ciklus.
Popiežius savo raginimą skyrė ne tik politiniams lyderiams, bet ir paprastiems piliečiams visose į konfliktą įtrauktose šalyse, skatindamas juos išsakyti savo poziciją.
Retai akcentuodamas pilietinę atsakomybę, jis paragino žmones kreiptis į savo atstovus, įskaitant JAV Kongreso narius, ir raginti juos teikti pirmenybę deryboms, o ne konfrontacijai. „Mes esame taiką mylinti tauta“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, pabrėždamas visuomenės nuomonę kaip galimą atsvarą eskalacijos logikai.
Po dviejų dienų Kastel Gandolfe šis raginimas įgijo dar didesnį skubumą, reaguojant į sparčiai besikeičiančią situaciją. Leono XIV žinios esmė – aiškus perspėjimas: grasinimų ištisoms visuomenėms normalizavimas rodo ne tik diplomatijos nesėkmę, bet ir gilesnį moralinių ribų nykimą.
Popiežius pažymėjo, kad išpuoliai prieš civilinę infrastruktūrą yra ne tik neteisėti – tai ir platesnės žmogaus destrukcinės galios išraiška, kai dialogas žlunga.
Galiausiai popiežiaus pasisakymas yra ir prašymas, ir diagnozė: prašymas nedelsiant grįžti prie derybų – „atgal prie stalo“, kaip jis pats sakė – ir diagnozė pasaulio, kuris artėja prie pavojingos ribos, kur teisiniai argumentai gali užgožti esminį klausimą, kokią žmoniją iš tiesų siekiama apginti.
