Vasario 15 dieną arkivyskupijos kunigai dalyvavo antrojoje šių metų ugdymo konferencijoje, kurios laikas buvo skirtas ir bendrai maldai, ir pranešimams, ir agapei drauge.
Ši kunigų konferencija, vykusi arkivyskupijos kurijoje, atkreipė dėmesį šv. Juozapatą Kuncevičių (1580–1623), kurio jubiliejinius metus šiemet švenčiame Lietuvoje. Be to, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kaip ir kasmet, supažindino kunigus su sielovadine bei finansine arkivyskupijos situacija. Buvo pristatyta krikščioniška profsąjunga, nuolatinis diakonatas.
Šv. Juozapatas: tautų ir žmonių šventasis
Pirmajame pranešime savo brolį šventąjį Juozapatą, nemažą gyvenimo tarpsnį nuo 13 metų praleidusį Vilniuje ir žiauriai, jau esant Polocko arkivyskupu, nukankintą už tikėjimą ir Bažnyčios vienybę, pristatė tėvas Mikolajus Ruslanas Kozelkivskyy OSBM, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas ir bazilijonų vienuolyno vyresnysis.
Pakviesdamas jį žodžio, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, be kita, atkreipė dėmesį, jog tėvas Mikolajus nuo pat karo Ukrainoje pradžios nuolat atvyksta į Kauną bei tarnauja graikų apeigų katalikams (taip pat ir karo pabėgėliams) sekmadieniais Šv. Jurgio (pranciškonų) bažnyčioje.
„Tai įdomus šventasis, nuoširdaus santykio su Dievu, savęs ir Dievo ieškojimo pavyzdys“, – sakė tėvas Mikolajus Kozelkivskyy apie šventąjį Juozapatą, kuris, jo manymu, ir šiandien galėtų būti vienijančios bendrystės pavyzdys, užtarėjas sunkiose šeimų ar asmeniškose situacijose.
„Esu tikras, jis turi galios. Tikiu, kad Dievas gali veikti per Juozapato užtarimą. Jį galima lyginti su šventaisiais Stanislovu, Kazimieru. Jis yra Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos šventasis, viso katalikiško pasaulio šventasis“, – sakė tėvas bazilijonas, pristatydamas šventojo atvaizdus, pakviesdamas domėtis jo istorija ir puoselėti pamaldumą ir, žinoma, apsilankyti Vilniuje, Švč. Trejybės bažnyčioje, kur yra šv. Juozapato altorius ir gerbiamos relikvijos.
Iš Ukrainos kilęs bei vėliau Kanadoje, Romoje studijavęs tėvas Mikolajus parodė kryžių, prie kurio meldėsi šv. Juozapatas. Dar vaikystėje (irgi gimęs Ukrainoje) Juozapato pamatyta iš šio kryžiaus blykstelėjusi kibirkštis įkvėpė jį gyventi artimą gyvenimą su Dievu. Po prekybos studijų Vilniuje jis įstojo į tuomet ir dvasiškai, ir materialiai vargingą bazilijonų vienuolyną, laikėsi griežtos maldos ir apsimarinimų praktikos.
Su kunigais pasidalydamas trumpa Juozapato biografijos, pamaldumo istorija, žmonių pasakojimais svečias atkreipė dėmesį, jog svarbiausias Juozapato siekis buvo „sielų gaudymas“. Jis su kiekvienu kalbėdavosi apie Dievą ne tik bažnyčiose – eidavo į miestą, ieškodavo žmonių smuklėse, kad išgelbėtų jų sielas. Tik savo bičiulio Kijevo metropolito Juozapo Benjamino Rutskio paragintas sutiko būti Polocko arkivyskupu.
Savo pranešime tėvas Mikolajus nesyk pabrėžė: Juozapatas buvo teisus žmogus, jo teisumą matė ir didikai, ir paprasti žmonės. Jie anksti atpažino Juozapato šventumą. Vos pasklidus žiniai, jog arkivyskupas Juozapatas buvo nukankintas ir įmestas į upę, žmonės, kurie anksčiau buvo matę šio vienuolio maldą basomis kojomis ant akmens bažnyčioje, šį akmenį tiesiog „suvalgė“ – tai yra suskaldė jį, išsidalijo po namus, trupindavo ir dėdavo į maistą ligoniams. Yra liudijimų, kad šie pagydavo. Pamaldumas jam formavosi nuo pat kankinystės pradžios.
Net po mirties siekta sunaikinti šventojo palaikus – kol po Antrojo pasaulinio karo pasiekė dabartinę gerbimo vietą Šv. Petro bazilikoje Romoje, jie būdavo gabenami iš vietos į vietą ir slepiami Polocke, Lenkijoje, Ukrainoje, Austrijoje…
Diakonato, krikščionių darbuotojų profsąjungų aktualija, arkivyskupijos sielovados bei finansų apžvalga
Antrojoje konferencijos dalyje pristatyta nuolatinio diakonato aktualija. Pasaulyje nuolatiniai diakonai tarnauja silpnesniems bendruomenių nariams, lanko mažesnes aptarnaujamas parapijas, padeda kunigams. Šia proga kunigai pakviesti atkreipti dėmesį parapijose ir paskatinti galimus tinkamus kandidatus vyrus rengtis diakonystei Nuolatinių diakonų ugdymo centre.
Apie tarnystę Lietuvos kariuomenėje pasidalijęs diakonas Audrius Jesinskas sakė, jog įšventintas diakonu toliau tęsia 20 metų darbą, be to, tarnauja skelbdamas Dievo žodį, rengdamas sakramentams. Stengiasi diakono tarnystėje neapleisti šeimos.
Laisvos visuomenės instituto valdybos narys Audrius Globys pristatė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinę sąjungą. Ši iniciatyva gyvuoja 1,5 metų. Įkūrė bendraminčiai, pastebėdami, jog krikščionys darbuotojai (medikai, dėstytojai, verslininkai, teisininkai etc) patiria „išstūmimo kultūros“ požymius savo darbovietėse. Kyla grėsmė prarasti tikėjimą, eiti į kompromisus su sąžine. Tad ši profsąjunga įkurta ginti, teikti teisinę pagalbą. Prašoma paremti gyventojų pajamų mokesčio dalimi, galima skirti profesinėms sąjungoms.
2022 metų situaciją arkivyskupijoje apžvelgęs arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, be pristatytų kurijos, seminarijos, parapijų, institucijų ataskaitų, pasidžiaugė naujai įkurta Šventosios Šeimos (Giraitės) parapija, įvykusiais jauno kunigo šventimais. Šiemet pavasarį numatomi nauji (1 kunigo ir 2 nuolatinių diakonų) šventimai. Šiek tiek sumažėjo Mišių lankymas, tačiau sumažėjo ir pačių gyventojų arkivyskupijos teritorijoje. Arkivyskupijoje tarnauja beveik 30 brolių vienuolių, iš moterų vienuolijų gausiausios yra seserys pranciškonės. Džiugina, kad 2022 metais daugiau žmonių priėmė Krikšto, Santuokos sakramentus. Kunigai aplankė daugiau šeimų, ligonių namuose. Ekonominius klausimus padeda spręsti kas mėnesį susitinkanti Ekonominių reikalų taryba.
Kitas kunigų susirinkimas vyks kovo 15 dieną.
