Marijos radijo laidoje „Pašaukimo džiaugsmas“ Kotryna Mauliūtė kalbina Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos vikarą kun. Vidmantą Daugėlą. Šioje laidoje kunigas dalinasi savo pašaukimo džiaugsmu.
Kunige Vidmantai, prisiminkite pradžią – kada ir kaip pirmą kartą pajutote pašaukimą tapti kunigu?
Man artimieji pasakojo, kad būdamas dviejų metų jau sąžiningai ėjau Žemaičių Kalvarijos kalnus. Pirmą kartą einant trijose vietose reikia gultis kryžiumi, ir, pasak jų, aš sąžiningai gulėjau. Gal tai ir buvo tam tikras ženklas. Vis dėlto pradžia siekia mokyklos laikus, nes Šv. Mišioms pradėjau patarnauti baigęs pirmą klasę. Tai buvo 1997 m. rugpjūčio 8 d., per Šv. Dominyko dieną.
Prisimenu, kad išvakarėse dar buvau su mama bažnyčioje per Šv. Mišias. Grįžęs namo pasakiau, kad rytoj ir aš noriu patarnauti, nes mano du broliai jau trejus metus tai darė. Taip ir nusprendžiau ateiti. Atsimenu tą dieną, kai pirmą kartą atėjau patarnauti Mišioms – zakristijonas vyresniajam broliui Viktorui pasakė: „Štai ir broliuką atsivedei.“ Nors brolis mane atsivedė, pats nuo mažens jaučiau norą būti bažnyčioje. Neturėjau tokios patirties kaip kai kurie kiti – staigaus atsivertimo ar staigaus sprendimo tapti kunigu. Viskas vyko pamažu, nuo pat mažumės. Didelę įtaką darė tikintys tėvai, taip pat broliai ir sesuo – visa šeima.
Galima sakyti, kad visi užaugome bažnyčioje. Ir ne tik todėl, kad gyvenome šalia jos – visa aplinka buvo su tuo susijusi. Mano tėviškė – Šatės, Skuodo rajone, Liepų gatvėje. Tai buvo pati trumpiausia gatvė kaime: ji prasidėjo nuo bažnyčios ir baigėsi kapinėmis. Ten ir užaugome. Svarbi buvo tiek šeimos patirtis, tiek geografinė aplinka.
Kiti turbūt galvoja, kad didžiausią įtaką man padarė brolis, ypač todėl, kad jis tapo kunigu ir vėliau Šilutėje jį pakeičiau. Tačiau dar prieš tai, mokykloje, šeštoje klasėje, prisimenu, kad kažkas iš klasiokų pasakė, jog aš būsiu kunigas, ir tuomet ši mintis man pasirodė gera. Vėliau, aštuntoje klasėje, kai vienas brolis įstojo į seminariją, o kitas – į licėjų, tai tapo papildomu paskatinimu – tarsi patvirtinimu, kad einame teisingu keliu.
Kaip šis pašaukimas augo Jūsų gyvenime iki galutinio apsisprendimo?
Kaip jau minėjau, buvau seniai apsisprendęs, todėl vėliau nebuvo ir didesnių išbandymų. Žinoma, pasitaikydavo, kad kas nors pasišaipo ar ką nors pasako, bet pats jaučiau, jog esu teisingame kelyje, ir ilgainiui visi prie to priprato.
Tais laikais penktadieniais vykdavo vadinamieji šokiai – kiti eidavo į juos, o aš šeštą valandą eidavau į Šv. Mišias. Tai tiesiog tapo įprasta. Iš pradžių gal kam nors atrodė keista, bet turbūt būtų buvę dar keisčiau, jei nebūčiau stojęs į kunigų seminariją.
Kaip į Jūsų sprendimą tapti kunigu reagavo šeima ir artimieji?
Įdomiausia tai, kad tą pačią vasarą, kai stojau į seminariją, vidurinysis brolis Saulius iš jos pasitraukė – tai buvo po Žemaičių Kalvarijos atlaidų, liepos viduryje. Vis dėlto jis mane labai palaikė ir sakė, kad viskas gerai. Kartais gali kilti minčių, jog jei kas nors išeina iš seminarijos, galbūt ims atkalbinėti ar sakys, kad kažkas ne taip, tačiau taip nebuvo.
Palaikė ir brolis Viktoras, ir tėvai. Nebuvo nei spaudimo stoti, nei bandymų atkalbėti – viskas vyko labai natūraliai. Taip šį sprendimą priėmiau ir aš pats, ir mano artimieji.
Žvelgdamas atgal, kas buvo sunkiausia kunigystės kelio pradžioje – seminarijoje ar pirmaisiais tarnystės metais?
Pradžioje gal buvo kiek keista. Atsimenu rugsėjo pradžią, kai įstojau į paruošiamąjį kursą Žemaičių Kalvarijoje, buvo gal kokia aštunta diena ir jau skaičiuodavau, kiek tų tūkstančių dienų dar liko. Tačiau vėliau viskas susidėliojo labai gerai.
Pirmame kurse penktadieniais į miestą galėdavome išeiti tik kelioms valandoms, o visą savaitę būdavome tarsi užsidarę. Iš vienos pusės tai buvo labai gera patirtis – galėjai pabūti vienumoje, tarsi vienuolyno aplinkoje. Iš kitos pusės reikėdavo apgalvoti paprastus dalykus, kad savaitei nepritrūktų šokolado, vandens ar kitų smulkmenų. Vėliau tvarka šiek tiek pasikeitė, į miestą galėdavome išeiti dažniau – pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, nors ir trumpam, todėl viskas paprasčiau.
Studijos sekėsi gerai, ir tai man buvo džiaugsmas. Su laiku vis labiau supratau, kad visa tai yra ir Dievo malonė, nes vien savo jėgomis nei apsispręstum stoti į seminariją, nei taptum kunigu. Reikia ir žmogaus pastangų, ir Dievo palaiminimo. Jei Dievas laimina, šis kelias ir atsiveria.
Ką Jums pačiam reiškia būti kunigu šiandien?
Dabar negalėčiau pasakyti, kas yra pasakęs, kad kunigas yra maldos vyras ir Jėzaus Kristaus draugas. Man atrodo, kad ir šiandien kunigai turėtų būti tuo ženklu, nes egzistuoja pasaulio dvasia ir tikroji Jėzaus Kristaus Evangelijos dvasia – kvietimas gyventi taip, kaip gyveno Jėzus Kristus, kiek tik žmogui įmanoma į tai panašėti.
Pasaulio dvasia to dažnai nesupranta, todėl kunigai kartais laikomi keistuoliais ar kažkuo nenormaliais. Atsimenu, dar būdamas klieriku kalbėjausi su vienu draugu. Jis klausė, kaip jaučiuosi pasirinkęs tokį kelią, ar vis dėlto nenorėčiau gyventi kitaip. Atsakiau, kad viskas yra gerai ir jaučiuosi savo vietoje. Tačiau jis vis tiek sakė: „Bet juk norėtum išgerti?“. Tada supratau, kad jo vertybės yra kitokios – šeima, įprastas gyvenimas, ir jam buvo sunku suprasti tokį pasirinkimą.
Tai parodo, kokį požiūrį kartais turi pasaulis ir kaip skirtingai žmonės supranta tokį pašaukimą.
Šiuo metu tarnaujate Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje, eidamas vikaro pareigas. Kuo ši tarnystė Jums ypatinga?
Aš galvoju, kad visos vietos yra ypatingos, nes kiekvienoje atsiranda kažkas naujo – naujos patirtys, nauji žmonės. Čia ypač džiugina vyrų grupelė, nes tai nėra labai įprasta: ne visose parapijose tokios grupės būna, o jei ir yra, dažniausiai visai mažos. O čia susibūrė šeši vyrai, su manimi – jau septyni, tad tai tikrai džiugina.
Džiaugsmo teikia ir mamų maldos grupė. Nors ji kol kas nedidelė, tik trys mamos, bet ir tai yra nauja patirtis. Anksčiau parapijose, kur tarnavau, arba tokios grupės nebūdavo, arba pats nebuvau už ją atsakingas, todėl dabar tai nauja patirtis tiek vyrų, tiek mamų maldoje.
Dabar dar vyksta susipažinimo laikas. Nei žmonės manęs gerai pažįsta, nei aš dar visų pažįstu. Tie, kurie nuolat ateina į bažnyčią, jau pažįstami, bet yra ir tokių, kurie ateina rečiau. Prieš Kalėdas, kai žmonės ateidavo Kalėdaičių, kai kas nustebęs klausdavo: „Jūs naujas kunigas? Žmonės sako, kad esate Viktoro brolis – ar tai tiesa?“ . Tad dabar tiesiog vyksta apsipratimas, pasižiūrėjimas, kas ir kaip.
Tikiuosi, kad pavyks pasitarnauti. Svarbiausia stengtis, o visa kita Dievas sutvarkys.
Visą laidos įrašą galite klausytis čia.
