Kunigas Rolandas Judeikis Vilkaviškio parapijos vikaro pareigas priėmė kaip didelę atsakomybę. Toks požiūris ir ši gilesnė pažintis su dvasininku tikinčiųjų bendruomenei yra priežastys džiaugtis Bažnyčiai pasišventusiu sielovadininku.
– Į kunigystę atėjote kiek kitu keliu, nei įprasta. Papasakokite apie gyvenimo atkarpą nuo tėvų namų iki kunigystės šventimų. Kada pajutote pašaukimą? Kokius esminius pasirinkimus teko padaryti?
– Pirmiausia norėčiau pastebėti, jog Viešpats Dievas mėgsta įvairovę. Nepaisant mūsų skirtingumų, Jis kiekvieną mūsų traukia prie savęs. Vykdydami gyvenime skirtingas tarnystes, atlikdami skirtingas pareigas, į galutinę laimę visi keliaujame sekdami paskui Jėzų Kristų.
Daugiau nei 50 metų praleidau Veisiejų miestelyje. Čia gimiau, augau, mokiausi, dirbau. Čia pradėjau ir dvasininko tarnystę. Turiu mamą, vyresnį brolį ir jaunesnę seserį. Pamenu, kad per trumpą laiką teko daug kartų pakeisti gyvenamąją vietą pačiame Veisiejų miestelyje, kol apsigyvenome nedideliame bute šalia bažnyčios. Būdamas šešerių metų pradėjau patarnauti šv. Mišiose. Per šią tarnystę labai natūraliai pripratau prie altoriaus. Mokslai sekėsi labai gerai. Veisiejų vidurinę mokyklą baigiau sidabro medaliu.
Gana jaunas, devyniolikos metų, vedžiau, dvejus metus tarnavau tarybinėje armijoje, daliniuose, dislokuotuose Vokietijoje. Žmona Birutė kantriai laukė sugrįžtančio. Santuokoje pragyvenome 33 metus, tapome tėvais ir užauginome dukrą, kuri jau sukūrusi šeimą, augina sūnų ir dirba tikybos mokytoja Veisiejuose.
Pačiam per tą laikotarpį teko ir dirbti, ir studijuoti. Trumpą laiką dirbau mūrininku, juvelyru. Vėliau apie 30 metų dirbau dviejuose darbuose: pirmoje dienos pusėje mokiau tikybos Veisiejų gimnazijoje, o popietinėmis valandomis dirbau antkapinių paminklų gamybos įmonėje, akmenyje iškaldavau užrašus, portretus, meniškai apipavidalindavau paminklą. Dirbdamas neakivaizdžiai studijavau Marijampolės aukštesniojoje katechetų mokykloje, vėliau Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete, taip pat Vilniaus pedagoginiame universitete.
2015-aisiais pradėjau pasirengimą nuolatinio diakono tarnystei, apie kurią pirmą kartą išgirdau dar 1996 m. studijuodamas katechetų mokykloje.
2018 m. birželio 10 d. Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje man ir dar trims vedusiems vyrams buvo suteikti diakono šventimai.
Apie pašaukimą į kunigystę būtų galima kalbėti ilgai. Pabandysiu atsakyti trumpai. Viešpats nuolatos šaukia, nuolatos veda žmogų, tačiau būna akimirkų, kai staiga visą tavo būtį persmelkia labai konkretus Dievo kvietimas „Būk kunigas“ ir Jis laukia tavo laisvos valios atsakymo. Taip buvo ir man.
2022 m. gegužės mėnesį po sunkios ligos mirė žmona. Viešpats per įvairius žmones teikė paguodą, stiprino, taip pat siuntė ženklus, kad galėčiau būti kunigas. Gavęs padrąsinimą iš dukros, brolių diakonų ir kunigų, kreipiausi į vyskupą Rimantą Norvilą atskleisdamas jam savo troškimą.
Gavus iš Vatikano, iš Dvasininkų kongregacijos teigiamą atsakymą, vyskupo Rimanto rūpesčiu buvau išsiųstas studijuoti ir formacijai į vėlyvojo pašaukimo kunigų seminariją Lodzėje, Lenkijoje. 2025 m. liepos 5 d. J. E. vyskupas Rimantas Norvila man suteikė kunigystės šventimus, buvau paskirtas tarnystei į Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapiją.
– Visiškai atsiduodamas tarnystei Bažnyčioje į šį etapą atsinešėte gyvenimo šeimoje, tai yra sutuoktinio, tėvo, senelio patirtį. Ji tikrai turėtų padėti mezgant ryšį su žmonėmis.
– Tai tiesa, jog gyvenimas šeimoje – tarpasmeninių santykių mokykla. Tačiau kol mažas laivelis plaukioja ežere ir neišplaukia į jūrą, sunku pasakyti, ko jis vertas. Norėčiau galvoti, kad ne tik gyvenimas šeimoje, bet ir darbas mokykloje (turiu mintyje bendravimą su kolegomis, mokiniais ir jų tėvais) davė daug patirties, kuria galiu remtis ir šiandien, megzdamas ryšį su žmonėmis.
– Mokėtės vėlyvųjų pašaukimų seminarijoje Lodzėje. Kokia tų mokslų specifika?
– Vėlyvojo pašaukimo seminaristų studijos ir formacija tokios pat kaip ir jaunųjų. Pagrindinis skirtumas – amžius. Visi kandidatai į kunigystę yra vyresni nei 35-erių. Studijų trukmė nustatoma individualiai, atsižvelgiat į jau turėtas studijas. Mano studijos truko dvejus metus. Svarbiausias iššūkis buvo lenkų kalba. Teko pramokti kalbėti, skaityti ir rašyti lenkiškai, nes paskaitos, atsiskaitymai ir egzaminai vyko lenkų kalba tiek raštu, tiek žodžiu. Džiaugiuosi, nes su Dievo pagalba pavyko įveikti ir šį išbandymą.
– Pirmieji keturi Vilkaviškio vyskupijos nuolatiniai diakonai įšventinti 2018-ųjų birželį. Kunigo šventimus Jums ir dar vienam vyrui vyskupas suteikė po 7-erių metų, 2025-aisiais. Kaip pasisuko kitų trijų nuolatinių diakonų keliai?
– Kad nuolatinis diakonas tampa kunigu, nėra įprastinė praktika, ji išimtinė. Studijuodamas Lenkijoje sutikau tik du nuolatinius diakonus, besiruošiančius kunigystei. Mūsų vyskupijos nuolatiniai diakonai tarnauja parapijose, į kurias buvo paskirti. Visi vyrai vedę, turi šeimas, turi nuolatinius darbus.
Viešpats nuolatos šaukia, nuolatos veda žmogų, tačiau būna akimirkų, kai staiga visą tavo būtį persmelkia labai konkretus Dievo kvietimas „Būk kunigas“ ir Jis laukia tavo laisvos valios atsakymo.
– Ar šiuo metu yra vyrų iš Vilkaviškio vyskupijos, Nuolatinių diakonų ugdymo centre besirengiančių tapti nuolatiniais diakonais? Jais tapusieji kokius patarnavimus gali atlikti kaip dvasininkai?
– Mano žiniomis, šiuo metu iš Vilkaviškio vyskupijos yra trys kandidatai, besiruošiantys nuolatinio diakono tarnystei. Turintieji diakono šventimus patarnauja šv. Mišiose šalia vyskupo ar kunigo, skelbia Evangeliją, gali sakyti pamokslą. Taip pat gali krikštyti, laiminti santuoką, laidoti. Diakonai aktyviai dalyvauja karitatyvinėje meilės tarnyboje, padeda klebonams ruošti tikinčiuosius sakramentams.
– Kokie Jūsų įspūdžiai iš primicijų, kai Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje aukojote pirmąsias šv. Mišias?
– Lazdijų Šv. Onos parapijoje kaip diakonas tarnavau beveik pusantrų metų, praktiškai visą studijų seminarijoje laikotarpį (prieš tai labai trumpai, apie pusę metų, tarnavau Alytaus Šv. Kazimiero parapijoje). Lazdijuose sutikau daug pažįstamų žmonių: buvusių mokinių, kolegų, netgi kaimynų, įgijau parapijiečių lankymo namuose (vadinamojo kalėdojimo) patirties. Visur buvau šiltai priimtas, žmonės nuoširdžiai dalinosi savo išgyvenimais, domėjosi, kėlė klausimus.
Tradiciškai pirmosios šv. Mišios aukojamos gimtojoje parapijoje. Veisiejų Šv. Jurgio parapija yra ir bus gimtoji parapija, kurioje visuomet gera apsilankyti. Noriu trumpai papasakoti, kaip atsitiko, kad mano atveju jos buvo aukojamos Lazdijų bažnyčioje. Studijuodamas Lenkijoje sutikau puikų kolegą – nuolatinį diakoną Ričardą, kurio gyvenimo istorija labai panaši į manąją: dirbo tikybos mokytoju, neteko žmonos. Mes kartu baigėme mokslus seminarijoje.
Dar prieš šventimus kalbėjomės apie tai, kur aukosime Primicijų šv. Mišias, kaip organizuosime šventę ir t. t., nes ir Ričardo (tuomet dar diakono) tarnystės vieta taip pat buvo ne gimtoji, o kaimyninė parapija. Abipusiškai pažadėjome, jog dalyvausime vienas kito Šventimuose. Tuo metu ir kilo mintis, kad Primicijų šv. Mišias galima būtų aukoti toje parapijoje, kurioje atlikome tarnystę ir kuri visokeriopai rėmė mūsų studijas, o gimtosiose parapijose iškilmingą Eucharistiją švęsti antrą sekmadienį po Šventimų. Iš tiesų, iki galo nežinojome, kaip viskas vyks, ir pasitikėjome Viešpaties vedimu.
O dėl įspūdžių noriu pasakyti, jog ir šiandien nei širdis, nei protas neapima visų malonių gausos, ką gyvenime esu patyręs iš Dievo rankų. Nuolatos sau primenu, kad kasdien reikia dėkoti Viešpačiui ir nepaliauti to daryti, nes Jis be galo gailestingas ir maloningas.
– Kaip priėmėte žinią, kad vos įšventintas į kunigus tarnausite vikaru Vilkaviškio katedroje?
– Tikrai buvau labai nustebintas. Žinau ir suprantu, kokia didelė yra atsakomybė. Todėl maldose prašau Viešpaties, kad stiprintų, padėtų kuo geriau atlikti šią tarnystę.
– Kiek Jums užtrunka pasiruošti pamokslui? Ir kas lemia, ką pasakysite tikintiesiems konkrečią dieną?
– Jei atvirai, tai aš manau, kad pasiruošimas pamokslui ir jo sakymas yra viena iš svarbesnių kunigiškosios tarnystės dalių. Labai konkreti ir reikšminga veikla. Pats Kristus ragino ir siuntė savo mokinius skelbti Gerąją Naujieną.
Juokais galėčiau pasakyti, jog 30 metų turėjau galimybę kone kasdien „sakyti pamokslus“ mokiniams mokykloje. Nepaisant to, kad turėjau tokią ilgą mokytojavimo praktiką, dar ir šiandien jaučiuosi naujokas pamokslų sakymo srityje. Tiesa, ne kartą teko sakyti pamokslą ir lenkų kalba. Seminarijoje trečiadieniais šv. Mišių metu homiliją sakydavo diakonai, tad ir man teko eilės tvarka tai daryti.
Mus, seminaristus, taip mokė ir taip stengiuosi daryti eidamas sakyti pamokslo: meldžiuosi ir prašau Viešpaties, kad Jis kalbėtų, kad Jis įkvėptų, ką sakyti tikintiesiems, kad apšviestų protą ir širdį bei padėtų suprasti bei priimti tos dienos Šventojo Rašto tekstus kaip Dievo Žodį.
– O kam skiriate laisvalaikio valandas?
– Nedaug jo lieka, bet tikrai randu laiko aplankyti artimuosius. Mėgstu skaityti knygas, pasižiūriu televizijos laidas, kad neatitrūkčiau nuo aktualijų. Labai mėgstu krepšinį. Ne tik stebėti rungtynes, bet ir žaisti. Visą ligšiolinį gyvenimą aktyviai sportavau. Žaidžiau mokyklos, miestelio, statybos organizacijos ir netgi seminarijos krepšinio komandose. Jei tik atsirastų galimybė, mielai grįžčiau prie tapybos, skulptūros darbų, poezijos.
– Kokią matote savo kunigiškosios tarnystės esmę? Ar džiaugiatės savo pašaukimu ir dvasininko tarnystės vaisiais?
– Kunigiškosios tarnystės, o taip pat ir viso krikščioniško gyvenimo esmė – artintis prie Viešpaties. Kunigas ne tik pats artinasi prie Dievo, bet ir kitus veda prie Jo. Pasisemti jėgų šiai misijai galime Eucharistijoje. Esu be galo laimingas, kad galiu švęsti šv. Mišias kaip kunigas. Na, o apie dvasininko tarnystės vaisius kalbėti dar labai anksti. Galbūt ir pasirodė ankstyvieji pumpurėliai, bet ne daugiau.
