Neseniai skelbėme pirmą dalį pokalbio su kunigu Robertu Grigu apie visuomenines ir politines aktualijas. Šiandien kviečiame susipažinti su žymaus dvasininko mintimis apie su Bažnyčia susijusias temas.
Žiniasklaidoje dažnai pasigirsta su kunigais susiję įvairaus pobūdžio skandalai. Kaip į tokius skandalus reikėtų reaguoti tikintiesiems?
– Dažnai apie tai mąstau, žinoma, ten kur yra kriminaliniai nusikaltimai, ypač kai jie paliečia vaikus, pažeidžiamus žmones, kurie negali apsiginti – tokių atvejų pateisinti negalima. Vis dėlto, laikausi savito požiūrio į kairuoliškos žiniasklaidos išpučiamus Lietuvos ir pasaulio bažnytinius skandalus.
Susidaro toks įspūdis, kad nors nusikaltimų pasitaiko ir Bažnyčioje, ir tarp tikinčiųjų, šių nusikaltimų pateikimas smarkiai prisideda prie to, kad jie akimirksniu „užvaldo“ visą viešąją erdvę. Tokį šališką pateikimą galima laikyti ideologinio žygio prieš Bažnyčią dalimi. Juk seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius vykdo ir mokytojai, sporto treneriai, teisėsaugos darbuotojai, nepriklausomai nuo konfesinių įsitikinimų. Tačiau šiems atvejams nesuteikiamas toks persmerkimo mastas kaip Katalikų Bažnyčios atstovams.
Viena vertus, manau, kad popiežius, Bažnyčia, vyskupai turi įvairių prevencinių priemonių, kuriomis galima pačioje pradžioje užkardyti tokius nusikaltimus. Ir manau, kad tikintieji, kurie susiduria su aiškiai netinkamais ir nederamais dalykais, pagal savo sąžinę turi jiems paprieštarauti, veikti prieš juos vienybėje su Bažnyčios vadovybe.
Manau nereikėtų pasiduoti, labai greitai įsijungiančiam polinkiui smerkti kai iškyla kokie nors neigiami dalykai apie kitus žmones, kas irgi būdinga mūsų žmogiškai prigimčiai. Tai Kristus įvardijo palyginimu „Kito akyje matomas krislas, o savo akyje nematoma rąsto“. Teisinga tikinčiųjų pozicija būtų priešintis blogiems dalykams, priešintis kartu su savo Bažnyčios vadovais, bet nepasiduoti, smerkimui, panašiam į nuo kalno riedančią sniego laviną.
Juk yra atvejų, kai po išpūstų istorijų teisėsauga nustatė, kad koks nors apkaltintas Bažnyčios asmuo nebuvo kaltas, kad jis buvo apšmeižtas. Žinomiausias atvejis – su Australijos kardinolu G. Pellu, kuris buvo visiškai išteisintas pasaulietinio teismo po daugybės kaltinimų ir ilgamečio niekinimo. Taigi žinodami, kad tokių atvejų pasitaiko, neturime pasiduoti visiško smerkimo, greito patikėjimo blogomis naujienomis pagundai.
Paminėjote tendencingą Bažnyčios problemų pateikimą. Manau, vertinga apie tai pakalbėti ir iš kitos pusės: grupės „Open Doors USA” duomenimis, dar 2021m. 360 milijonų krikščionių gyveno šalyse, kuriose persekiojimas buvo „didelis”. Maždaug 5 600 krikščionių buvo nužudyti, daugiau kaip 6 000 sulaikyti arba įkalinti, dar daugiau kaip 4 000 pagrobti. Be to, buvo sunaikinta daugiau kaip 5 000 bažnyčių ir kitų religinių objektų. Krikščionybė yra pripažįstama kaip labiausiai persekiojama pasaulio religija. Kodėl apie šį persekiojimą taip mažai kalbama viešojoje erdvėje?
– Tikriausiai dėl tų pačių mūsų minėtų tendencijų. Tarsi visuotinai kovojama už lygias teises, už pažiūrų laisvę, ir savo kailiu jaučiame, kad tam tikros pažiūros, seksualinės orientacijos, etninės, religinės grupės yra tarytum „lygesnės“, jas siekiama besąlygiškai ginti visais atvejais. Bet koks kritiškesnis žodis jų atžvilgiu yra sutinkamas vos ne kaip nusikaltimas. Ir kai tikrus, nežodinius, o fizinius persekiojimus, nuolatinį pavojų savo gyvybei bei turtui islamo šalyse, ar kitose krikščionybei priešiškose vietose išgyvena krikščionys, tai tarsi, nelabai kam rūpi.
Žinau gal tik vieną tarptautinių peticijų rengimų organizaciją „Citizen Go“ kuri nuolat skelbia peticijas, net ir vardines, dėl kur nors Pakistane ar Afganistane neteisėtai įkalintų krikščionių, jų šeimų, reikalaujant, kad vyriausybės įsikištų ir juos gintų. Tačiau tai yra nevyriausybinė organizacija, kuri remiama visame pasaulyje, iš ją palaikančių piliečių. Rinkdama parašus ji su peticijomis kreipiasi į įvairias Jungtinių Tautų organizacijas, padalinius, ar šalių vyriausybes. Tačiau net stiprių tarptautinių organizacijų ar vyriausybių balsai ne visada girdimi.
Teisinga tikinčiųjų pozicija būtų priešintis blogiems dalykams, priešintis kartu su savo Bažnyčios vadovais, bet nepasiduoti, smerkimui, panašiam į nuo kalno riedančią sniego laviną.
Kiekvieno mūsų, kiekvieno geros valios žmogaus pareiga, pagal savo galimybes įgarsinti pavojus ir nusikaltimus, kuriuos patiria krikščionys pasaulyje. Čia mūsų skola tarptautinei krikščionių bendruomenei, kurios organizacijos (pvz., tebeveikianti „Christian Society International“) gynė Lietuvos katalikus, kai jie buvo engiami ir persekiojami sovietmečiu. Kartais dėka efektyvaus tų organizacijų viešinimo, mūsų politiniai kaliniai, tremtiniai būdavo išlaisvinami. Nuolatinis tarptautinis dėmesys gynė juos nuo dar didesnio teroro. Sovietmečio pabaigoje, prasidėjus vadinamajai pertvarkai, jiems buvo leidžiama emigruoti į Vakarus. Taigi, esame iš dalies skolingi šiai tarptautinei krikščionių, geros valios žmonių pagalbai, kurios patys savo laiku sulaukėme.
Kita opi tema yra neseniai pasibaigęs Vokietijos sinodinis kelias. Jo keltas idėjos nuskambėjo plačiai: moterys diakonės, homoseksualių porų laiminimas bažnyčioje, genderizmo ideologijos taikymas… Kaip Jūs žvelgiate į šią situaciją?
– Sekiau sinodinio kelio vystymąsi Vokietijoje. Iš dalies dėl to, jog ši šalis iš vaikystės man yra artima. Tėvelis, amžiną atilsį, buvo vokiečių kalbos mokytojas, ir dar sovietmečiu, tai buvo jo „opozicija“. Kadangi vokiečiai ir Vokietija sovietų buvo siejami su absoliučiu blogiu (žinoma, buvo ir Rytų Vokietija, komunistinė, kuri buvo giriama), bet apskritai, viskas susiję su Vokietija nuo pirmųjų mokyklinių klasių – aišku, tai rusiško sovietinio fanatizmo išraiška – buvo pateikiama kaip blogis.
Tėvelis, norėdamas tiek man, tiek mokiniams sudaryti opoziciją tokiam vienpusiškumui, skatino domėjimąsi vokiečių kultūra, kalba, folkloru, todėl užaugau aplinkoje, kur buvo daug vokiečių filosofijos, indėnų romanų, vesternų, vokiečių poezijos, literatūros, Gėtės, Šilerio. Manau tai mano sąmonėje neleido įsigalėti, iš dalies ir tėvelio pastangomis, Puškinui, Majakovskiui ar sovietų Rusijos komjaunuoliškiems literatūros kūriniams.
Paskui artumas vokiečių kultūrai smarkiai padėjo, kai teko 15 metų vadovauti Lietuvos Caritui, vargstančiųjų katalikiškos globos draugijai. Tad vokiečių kalbos mokėjimas padėjo ryšiams su Vokietijos katalikų bei evangelikų Bažnyčiomis, nes kalbos mokėjimas, kultūros pažinimas padeda megzti artimesnius ryšius ir gauti reikalingos paramos Lietuvos vargstantiems, ypač mūsų Nepriklausomybės pradžioje. Todėl nesu abejingas tai šaliai, jos žmonėms ir ten vykstantys procesai kelia didelį nerimą.
Aišku, galbūt tai yra ir tautinė specifika, savo svorio, savo reikšmės pajautimas Bažnyčios sferoje. Esu skaitęs, kad kai Vokietijoje, šešioliktame amžiuje prasidėjo protestantizmo banga buvo sukurta karikatūra, kur Liuteris vaizduotas kaip germanų Heraklis, tas, kuris atėjo išlaisvinti krikščioniškąsias bažnyčias iš Romos įtakos.
Nacionalinio reikšmingumo išlaikymo nuotaikos, ko gero, irgi veikia. Man įdomu bendrauti tiek su vokiečių katalikais, tiek su protestantais. Dažnai tenka pajusti nuostatą, kad va, Roma, popiežius sako taip, o va, mūsų vyskupai mano šiek tiek kitaip…
Žinoma, tam tikras tautinio savitumo įnešimas į Katalikų Bažnyčią yra vertingas dalykas. Po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia ypač pabrėžė inkultūracijos reikšmę, t.y. kad Bažnyčia labiau atsigręžtų į vietines kultūras, į tai, kas neprieštarauja krikščioniškajam tikėjimui: iš tradicijų, ar iš etnografijos, ar iš kokios vietinės muzikos, kad integruotų į bažnyčios vidaus gyvenimą, į apeigas. Tai turbūt savo vietoje yra vertinga. Tačiau kai imama nesutarti dėl principinių dalykų, arba tiesiog prieštaraujama tradiciniam, šimtmečiais išpažįstamam Bažnyčios mokymui, gali kilti ir didelių skilimo grėsmių.
Gal ne tiek moterys diakonės, ar tam tikrų vietinių patirčių integravimas į bažnyčią yra pavojinga, tačiau būtent tai, ką jūs paminėjote, ypač genderizmo idėjų sklaida. Kalbama ne tik apie homoseksualumo pateisinimą (žinoma, Bažnyčia nesmerkia tokį polinkių turinčių asmenų), bet pagal vyraujančią liberialią pasaulietinę ideologiją, šis polinkis skelbiamas vos ne privalumu, tikėjimo vertybe, kurią reikia toleruoti kaip tokią, priimti kaip gėrį. Tai kelia didelių grėsmių Bažnyčios vienybei. Belieka tik melstis, pasitikėti Apvaizda ir dalies Vokietijos vyskupų išmintimi, kad nevyks eskalacija iki kažkokios naujos bažnytinės schizmos.
Naujasis Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas Victoras Manuelis Fernandezas neatmeta minčių keisti katekizmą, diskutuoja apie celibatą, ir kitus dalykus. Kaip reikėtų vertinti šį paskyrimą?
– Išties neturiu kažkokios aiškios nuomonės. Mažai žinau apie naująjį tikėjimo grynumo priežiūrai paskirtą asmenį. Esu skaitęs viešoje erdvėje atsiliepimų apie jo ankstesnę kūrybą. Turbūt reiktų palaukti jo konkrečių darbų, laikysenos esminių principų Bažnyčioje atžvilgiu ir spręsti pagal darbus. Ko gero, Bažnyčia, kaip kiekvienas gyvas organizmas yra auganti, besivystanti. Mane, matant įvairius pokyčius Bažnyčioje, padrąsina ir paguodžia Kristaus mintis, kurią jis sako po Prisikėlimo savo mokiniams: aš dabar žengiu pas Tėvą, bet atsiųsiu jums Tiesos Dvasią, kuri jus ves ir išmokys dalykų, kurių dabar jūs dar nežinote, kurių, kaip Jėzus sakė, dabar jūs dar negalite pakelti.
Kiekvienas gyvas, nesustabarėjęs organizmas, taip pat ir Bažnyčia, auga, atranda naujų įžvalgų, arba senas pagilina, ir gal nereikėtų laikytis įsikirtus neesminių teiginių ar dalykų. Tačiau vis tiek yra pagrindiniai, kertiniai akmenys, ant kurių Bažnyčia stovi, ir jie neturėtų būti pažeidžiami.
Ačiū už atsakymus.
