Kunigo pranciškono Arūno Peškaičio OFM pasisakymas socialiniuose tinkluose apie Advento metu prie Seimo vykusius įvykius, politinių patyčių kultūrą ir Sausio 13-osios atminties instrumentalizavimą sukėlė platų atgarsį visuomenėje. Vieni jame įžvelgė drąsų ir sąžiningą ganytojo balsą, kiti – neleistiną dvasininko įsitraukimą į politines kovas.
Pats kunigas pripažįsta pavartojęs netinkamus epitetus ir dėl to atsiprašo, tačiau pabrėžia negalintis tylėti, kai viešojoje erdvėje normalizuojamas žmonių niekinimas, patyčios ir manipuliacija istorine atmintimi.
Interviu „Laikmečiui“ kun. Arūnas Peškaitis atvirai kalba apie TS-LKD moralinę atsakomybę, Bažnyčios vidinę įtampą, laisvo žodžio baimę tarp tikinčiųjų ir kvietimą advento metu bei prie Kalėdų slenksčio grįžti prie esminės laikysenos – maldos, nuolankumo ir budėjimo.
Reikšdamas savo poziciją viešojoje erdvėje apie pastarųjų dienų įvykius, vartojote epitetus, kurie sukėlė oponentų pasipiktinimą. Kas Jus labiausiai paskatino taip kalbėti būtent dabar – gal koks dvasinis ar moralinis lūžis mūsų visuomenėje, Jūsų manymu, įvyko?
– Aš tikrai pavartojau netinkamus epitetus. Todėl atsiprašau. Ir vis tik turiu pabrėžti, jog negaliu tylėti, kai niekinami žmonės – priklausantys tam tikroms partijoms (nesu nei jų fanas, nei rinkėjas) arba turintys įsitikinimus, kurie kažkam nepatinka. Būtent toks situacijos – situacijos, kai niekinimas, žeminimas, patyčios tampa norma, – matymas įaudrino mane. Aš turbūt pasidaviau emocijoms. Reikėjo tiesiog aiškiau išdėstyti savo poziciją.
Jūs labai aiškiai įvardijote TS-LKD atsakomybę dėl protestų ir sumaišties visuomenėje organizavimo. Būtent šios partijos adeptai dabar prieš Jus vykdo puolimą socialiniuose tinkluose. Kokią konkrečią moralinę ir politinę atsakomybę, Jūsų manymu, turėtų prisiimti partija, kuri istoriškai sieja save su vertybiniu valstybės atsinaujinimu?
– Partija, kuri taip angažuojasi kovai už Lietuvos laisvę – TS-LKD, – turėtų prisiimti labai ypatingą, netgi „perfekcionistinę“ atsakomybę. Deja… Ši partija ne tik nevengia patyčių, bet organizuoja jų plėtrą (tą akivaizdžiai matėme Seimo posėdžių metu), visaip niekina savo oponentus, skatina dezintegracinius procesus sociume, kurie gali padėti priešiškoms šalims matyti mus kaip silpnus, susiskaldžiusius ir todėl reikalingus „skubios pagalbos“ iš išorės.
Sausio 13-oji Lietuvoje visada buvo suvokiama kaip tylus, orus laisvės ir aukos liudijimas. Kaip, Jūsų akimis, šių idealų iškraipymas ar instrumentalizavimas paveikia mūsų istorinę atmintį ir jaunąją kartą – ir kaip turėtų šią atmintį apginti nuo profanacijos?
– Tai skaudu. Lyginti vidinę politinę kovą su Sausio 13-osios realybe yra apgailėtina. Neleistina. Jei ta atmintina data naudojamasi, siekiant susigrąžinti prarastą žmonių pasitikėjimą, tai moralinis nusikaltimas. Nuodėmė. Labai lengva manipuliuoti žmonėmis, kurie negali atminti ar įvertinti Sausio 13-osios reikšmės. Deja, šitai akivaizdžiai daroma. Naudojant, beje, visuomeninio transliuotojo eterį (radiją, portalą, televiziją). Tokiu būdu manipuliacija tampa visuomenės kiršinimu, galimai net nusikaltimu. Tačiau apie tai turi spręsti teisėsauga.
Jūsų pasisakymas sulaukė ir plataus palaikymo, ir piktų katalikų reakcijų. Kaip pats išgyvenate šią įtampą Bažnyčios viduje ir ką ji, Jūsų manymu, atskleidžia apie mūsų tikinčiųjų brandą bei susiskaldymą?
– Tiesą sakant, išgyvenu pakankamai ramiai. Jūs neįsivaizduojate, kiek per šias dienas sulaukiau palaikymo. Mano pozicija nėra koks nors individualus kaprizas – jai pritaria, pavyzdžiui, ir vyskupas Jonas Kauneckas, ir kiti.
Baisiausia yra tai, jog žmonės, taip suprantantys dalykus, kaip aš, bijo kalbėti, prašo neviešinti jų pavardžių ir panašiai. Tai iš tikrųjų neramina. Vadinasi, atsidūrėme situacijoje, kai laisvas žodis tampa tik tam tikrų, ideologiškai angažuotų grupių „nuosavybe“. Tikintieji turėtų dėl to sunerimti – budėti, kaip ragina Viešpats, o ne kaltinti tuos, kurie, jų požiūriu, yra neteisūs.
Kur, Jūsų įsitikinimu, šiandien eina riba tarp pranašiško kunigo balso viešajame gyvenime ir rizikos, kad toks balsas bus suprastas kaip politinis angažuotumas?
– Nežinau. Tačiau iš Biblijos tekstų akivaizdu, jog pranašai dažnokai kentėjo. Gink Dieve, nepagalvokite, jog tapatinuosi su kokiu nors pranašu. Tiesiog esame krikščionys – pranašiškoji tauta. Turime privilegiją melstis ir aukotis. Jei taip gyvename, Dievas atvers mums savo valios slėpinį, nepaliks. Tik nesikelkime į puikybę, melskime nuolankumo. Jei šitaip gyvensime ir liudysime, tikriausiai susilauksime persekiojimų. Tačiau Kristuje ir savo sąžinėje liksime teisūs.
Jūs kvietėte „kalbėti egzorcizmo malda ir melstis“. Ką tai reiškia praktiškai tikinčiajam, susiduriančiam su politiniu cinizmu, patyčiomis ir cenzūros pojūčiu – kokią dvasinę laikyseną, Jūsų manymu, Bažnyčia šiandien turėtų ugdyti?
– Tai ir reiškia, kad tikinčiųjų bendruomenėje – mumyse visuose – privalu ugdyti maldos kultūrą. Melstis privalu. Pastebiu, jog Bažnyčios bendruomenėse daug kalbama apie Dievą, o meldžiamasi labai „mizernai“. Malda nėra magija. Egzorcizmai nėra kieno nors smerkimas. Tai yra išlaisvinimo nuolankus prašymas. Išlaisvinimo bei šviesos ir linkiu visiems Kalėdų išvakarėse. Tegul Kūdikėlio Jėzaus stebuklas perkeičia mūsų visų gyvenimus.
Ačiū už tiesos žodžius.
