Tikra tiesa, kad žmogus vien savo prigimtinėmis jėgomis negali išvengti visų, net lengvų nuodėmių. Dievas kiekvienam teikia malonę, ir jei kuris skundžiasi savo silpnumu, tai turi atsiminti, jog tik jis pats kaltas dėl to, kad kokiu nors būdu prieštarauja malonės veikimui.
Įdomu, ar galima rasti kokį ženklą, iš kurio būtų galima spręsti, kad žmogus tikrai neprieštarauja malonės veikimui? – Bandykime galvoti. Ar negalima suskirstyti žmonių šiuo atžvilgiu į grupes? – Galima.
1) Yra žmonių, kurie Dievą tik meldžia. Ir daugiausia tik medžiaginių gėrybių. Jiems niekada neateina į galvą dėkoti. Ir jeigu pasitaiko, kad malda, jų nuomone, nėra išklausyta, jie užsidega neapykanta Dievui: „Aš meldžiau Dievą, o už ką man taip?!” Vadinasi, jie savo protą prilygina Dievo išminties didybei. Jie visai nenori pripažinti, kad iš tikrųjų tie dalykai, kurių taip meldžia, kaip tik gali būti žalingi jų amžinybei arba kam kitam. – Vargšai… Užuojauta jiems.
2) Yra žmonių, kurie meldžia Dievą ir dėkoja Jam, bet tik už tai, kas jiems malonu, kas jų supratimu yra gera. Ir jiems dar gali kilti nepasitikėjimas Dievu, keršto minčių. Jie dėkoja daugiausia tik už medžiagines gėrybes.
3) Yra žmonių, kurie meldžia Dievą tiek dvasinių, tiek medžiaginių gėrybių – juk žmogui Dievo skirta laimingam būti ne vien antgamtine, bet ir natūralia laime. Tačiau jie dėkoja Dievui ne vien už tai, kas jiems malonu, bet ir už tai, kas jiems skaudu, pasitikėdami Dievo meile ir Jo išminties didybe, priimdami kiekvieną skausmą kaip atgailą už savo ir kitų kaltes, suprasdami, kad kančia žemėje ne Dievo norėta, bet tik natūralus Dievo tvarkos pažeidimo – nuodėmių, savo ir kitų, – padarinys. Tai didžiausias pasitikėjimas Dievu, aukščiausia pagarba Jam. Tai ženklas, jog žmogus vieno labiausiai trokšta: kad įvyktų Jo Valia.
Dievas niekada neliks meilės skolininkas. Jis ras būdų ir priemonių atlyginti šimteriopai.
Juozas Zdebskis. Menas gyventi I. Leidykla Lumen. Vilnius. 1997 m.
