Ar kada nors teko girdėti apie dvasinį palydėjimą? Kelionę tikėjimo keliu drauge su kitu žmogumi. Apie šią tarnystę Bažnyčioje sutiko pasidalinti Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. Gintaras Blužas OFS. Gimęs ir augęs Šiluvoje, jau devynioliktus metus einantis kunigystės keliu, pokalbio metu šyptelėdamas prisimena, kad per visus kunigystės metus dažnai teko tarnauti skirtingose vietose.
Dažnas žmogus apie dvasinį palydėjimą nėra girdėjęs. Gal galėtumėte pasidalyti, kokia tai tarnystė Bažnyčioje? Kam ji yra reikalinga?
– Nesu daręs jokio tyrimo, bet man susidaro įspūdis, kad ši tarnystė tampa vis reikalingesnė. Tik žmogui yra gana sunku rasti, kas galėtų jį palydėti. Galbūt dėl to, kad žmonės daugiau ieško, kad tai būtų kunigas, nors tam yra pasirengusių ir pasauliečių. Kitas dalykas – žmonės galvoja ir tarsi nusprendžia už kunigus, kad jie yra per daug užimti, jog rastų laiko palydėti žmogų jo tikėjimo kelionėje. Nors net nepaklausia paties kunigo. Kaip tik kunigui yra džiaugsmas turėti ir kunigišką tarnystę, o ne vien rūpintis ūkiu. Todėl, kai ieškai, kas tave galėtų palydėti, reikėtų kalbėtis ir klausti. Kitas dalykas – kiek galiu remtis savo patirtimi – žmonės rečiau ieško nuoseklaus palydėjimo. Dažnesnis atvejis yra tas, kai žmogus turi kokią nors problemą, ateina pas kunigą, gauna patarimą, problemą išsprendžia ir viskas tuo pasibaigia. Žinoma, gali būti palydėjimas ir konkrečiam tikslui pasiekti, o dvasiniame gyvenime gali būti daug tikslų. Taip pat nebūtinai visą gyvenimą žmogų turi lydėti tas pats žmogus.
Vis dėlto palydėjimo metu dalyvauja ne tik palydimasis ir palydintysis, bet ir trečiasis asmuo – Šventoji Dvasia. Šios tarnystės tikslas – padėti žmogui atpažinti Dievo vedimą, kad jo žmogaus gyvenime būtų vis daugiau ir kad jis taptų žmogaus gyvenimo centras. Žmogus turėtų norėti, kad Dievas būtų jo gyvenimo centras, būti atviras, nes kitaip neįmanomas dvasinis palydėjimas.
Ar kiekvienam žmogui reikia dvasinio palydėjimo?
– Dvasinio palydėjimo reikia kiekvienam, kuris keliauja. Tam, kuris „sėdi ant sofos“, dvasinio palydėjimo nereikia.
Kuo dvasinis palydėjimas skiriasi nuo psichoterapijos?
– Psichologinių konsultacijų metu dalyvauja du asmenys ir yra siekiama, kad žmogus jaustųsi geriau, komfortabiliau. Kartais ir dvasiniame palydėjime galima pamatyti, kad žmogaus problemų palydėtojo kompetencija neapima. Todėl šis turi padrąsinti žmogų, kad jis kreiptųsi pagalbos į specialistus. Kita vertus, dvasiniai dalykai yra susiję su psichologiniais, labai dažnai net ir persipina. Net egzorcistai iš pradžių pasižiūri, ar žmogų ištikę dalykai nėra psichologiniai.
Gal ne visi palydėtojai išdrįsta pasiūlyti žmogui kreiptis į specialistus?
– Nežinau, ko čia reikėtų bijoti? Gal reikėtų bijoti pačiam mėginti tas problemas išspręsti, kai jų išspręsti negali.
Dvasinėje tėvystėje yra svarbu, kad lydintysis klausytųsi ir girdėtų, bet taip pat svarbu, kad ir palydimasis tai darytų.
O kiek yra svarbu palydimojo klusnumas savo dvasios tėvui? Ar dvasios tėvas gali vadovauti ar net uždrausti ką nors daryti, arba kaip tik – liepti ką nors daryti?
– Gali liepti.
Pavyzdžiui?
– Melstis. Daugiau nieko. Sprendimus priima pats palydimasis. Negali už žmogų priimti sprendimų ir pririšti jį prie savęs. Yra ir tokių žmonių, kurie ateina palydėjimo, nes patys neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą. O priimdamas sprendimus už kitą žmogų gali padaryti žmogų tiesiog infantilų. Žmogus pasikliaus tavo sprendimais, juos vykdys ir jam nereikės nieko spręsti.
Priklausomai nuo žmogaus dvasinio gyvenimo tikslų (kurie gali būti tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai), palydėtojas gali pasakyti žmogui, kad galbūt jis eina ne ta kryptimi, tačiau negali už jį priimti sprendimo. Lygiai ir palydėtojas neturi tokio autoriteto, kad kažką uždraustų. Tačiau, gali iškelti sąlygą dėl maldos: kad jei žmogus nesimels, tai ir nebus palydimas. Nes be maldos dvasinis palydėjimas neįmanomas.
Lotyniškas žodis docilitas (sutikimas būti mokomam, vedamam ir pan.) parodo, kokią nuostatą turėtų turėti palydimasis. Nes jei mokinys ar studentas nenusiteikęs mokytis, tu jį mokyk nemokęs. Pavyzdžiui, seminaristas turi būti atviras formacijai, vedimui.
Kartais klierikams primenu, kad, eidami dvasinio palydėjimo, ir patys turi mokytis palydėti kitus. Negali būti mokytoju, jei nesi mokinys. Todėl prieš šventimus mano klausimas jiems būna, ar jau susiradai, kas tave palydės po seminarijos? Kad galėtum palydėti kitus, pirmiausia pats turi būti palydimas, kad galėtum mokyti kitus, pirmiausia pats turi būti mokinys.
O kaip dvasinėje kelionėje žinoti, koks šios kelionės tikslas? Kokia Dievo valia?
– Mano buvęs dvasios tėvas apie Dievo valios įžvelgimą man yra sakęs, jog yra trys punktai: širdies troškimų pastovumas, širdies ramybė ir dvasios tėvo patarimai. Šie dalykai rodo, kur yra toji Dievo valia. Tada žmogus, savo širdyje įsiklausęs į tuos dalykus, maldoje priima sprendimus.
Popiežius Pranciškus šių metų pirmoje bendroje audiencijoje kalbėjo būtent apie dvasinį palydėjimą. Apie reikalingumą dvasinėje kelionėje keliauti su kitu. O kaip žinoti, kad keliaudamas dvasinę kelionę eini reikiama kryptimi? Kaip išdrįsti šioje kelionėje būti atviram kitam žmogui? Juk dvasinėje kelionėje pamatome ne tik gražius dalykus apie save, bet ir neigiamus.
Reikiamą kryptį parodo žmogaus širdis. Tačiau ir šioji turi būti formuojama pagal Apreiškimą (Šv. Raštą, Bažnyčios mokymą) ugdant sąžinę. Tuomet širdis, per kurią kalba Dievas, neapgaudinės žmogaus. Iš širdies troškimų gimsta tikslai, link kurių eidamas, gali vis pasitikrinti savo santykį su Dievu ir kitais žmonėmis.
Jei matai, kad nepasitiki kitu žmogumi, geriau su juo dvasinėje kelionėje ir nekeliauti. Pasitikėjimas užauga per tam tikrą laiką, kaip ir Šventoji Dvasia veikia laike. Man yra įstrigusi arkivyskupo Kęstučio Kėvalo mintis, kad Jėzus yra kelias, o ne taškas. Dvasinis palydėjimas yra kelionė. Pats esu ėjęs Šv. Jokūbo kelią, todėl man pačiam kyla daug asociacijų su keliu. O į kelionę eini ne su bet kuo, bet su tuo, ką bent kažkiek pažįsti, o toliau jau matai kelyje.
O kaip „gauti“ dvasios vadovą (-ę)? Kaip žinoti, ar jis tinkamas?
– Ieškokite ir rasite, kaip sakė Viešpats. Tačiau, jei tai būtų pasaulietis, būtų gerai, kad ir jis turėtų savo dvasios tėvą. Svarbu, kad palydintysis nebūtų tas, kuris ims spręsti už tave. Reikia taip pat prašyti Dievo, kad jis padėtų rasti dvasios tėvą. O jei matai, kad dabartinis dvasios tėvas netinka, tai nereikia to raportuoti, tiesiog pradedi lankytis pas kitą, ir tiek. Kartais dvasinis palydėtojas gali būti pasirinktas kuriam nors specifiniam dvasinio gyvenimo tikslui pasiekti. Priklausomai nuo dvasinio gyvenimo intensyvumo.
Gal galite pasidalyti, ką Jums reiškia būti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvu?
– Atsakomybę, nes iš šių jaunų žmonių taip pat yra ko pasimokyti. Kitos kartos jaunimas yra didelė dovana. Dvasiniame gyvenime yra abipusė nauda. Seminarijoje matyti augantį kunigą ir prisidėti prie jo ugdymo yra nemaža atsakomybė. Žinoma, smagu sugrįžti į seminariją ir pagyventi pagal seminarijos regulą, ypač kai jau devynioliktus metus eini kunigystės keliu.
Man labai gražu, kad klierikai, niekieno neverčiami, meldžiasi „Valandų liturgiją“ tuo metu, kai nėra numatyta bendra malda. Žinoti, kad jie jau antrus metus savo inciatyva dalyvauja Exodus’90 programoje. Gražu matyti, kad seminarijoje Šventoji valanda, kurios metu vyksta Švč. Sakramento adoracija, vis labiau įsivažiuoja, nes klierikai patys jaučia tam poreikį. Žinoma, ne visada lengva valandą išsėdėti Švč. Sakramento adoracijoje, bet kartais užtenka tik juos padrąsinti ar įkvėpti.
Dėkoju už pokalbį.
