Kai aplinkui siaučia šventinis šurmulys, dovanų vajus ir kalėdiniai vakarėliai, kartais verta akimirkai sustoti. „Etaplius“ studijoje, laidos „Mama kalba“ filmavime, svečiavosi Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas, Šiaulių dekanato dekanas kunigas Gintaras Antanas Jonikas. Pokalbio metu kalbėta apie Adventą – ramybės, susikaupimo ir laukimo laiką, šeimos tradicijas bei tikrąją Kalėdų šviesą.
Kaip šiandien, moderniame pasaulyje, apibrėžtumėte Advento esmę?
– Kuo pasaulis labiau pašėlęs, tuo labiau dėkoju Dievui už Adventą. Šis laikas mus nukelia atgal į akimirką, kai į pasaulį atėjo ypatinga malonė – gimė Jėzus Kristus. Tamsą pakeitė šviesa, nuodėmę – malonė, gėris ir viltis. Ne veltui Adventas trunka keturias savaites, o vainike kiekvieną savaitę uždegame po žvakę.
Kunigai pašventina kalėdaitį ir kviečia žmones į tris labai svarbius dalykus: pamiršti pasaulietinį skubėjimą, atsigręžti į žmogų ir suvokti, kad Dievas pirmasis atsigręžė į mus. Jis gimė per Mergelę Mariją – tai ypatingas jos išaukštinimas ir dieviškosios malonės ženklas.
Adventą turime išgyventi sąmoningai, suvokdami save kaip Dievo žmones, krikščionis. Šis laikas pažymėtas malda, pasninku ir išmalda. Giedame senas, prasmingas giesmes, mokomės pasakyti Dievui „taip“, net jei tai nėra lengva.
Adventas – laukimo metas. Laukiame Kristaus gimimo, bet kartu ieškome vidinio balanso šiandieniniame išbalansuotame pasaulyje. Tikėjimas padeda pamatyti gyvenimo grožį ir prasmę.
Kaip tėvams suprantamai paaiškinti vaikams, kas yra Adventas?
– Kartą bažnyčioje paklausiau vaikų, kas yra Kalėdos, ir buvau nustebęs – tik vienas kitas žinojo, kad tai Kristaus gimimas. Apie Adventą klausti net nedrįsau (juokiasi).
Viskas turi prasidėti šeimoje – iš senelių, iš tėvų. Iš kartos į kartą perduodame tai, kas mums svarbiausia. Džiaugiuosi, kad bažnyčioje galime vaikus kviesti į pamokėles, turime atsidavusių katechetų ir kunigų, norinčių dalintis tikėjimo žinia.
Kūdikėlis Jėzus pats buvo vaikas – tai vaikams labai artima. Svarbu akcentuoti laukimą, kaip laukiame kūdikio gimimo, ir parodyti, kad Jėzus gimė šeimoje. Šiandien kalbėti apie šeimą nėra lengva – gyventi šeimoje dažnai prilygsta stebuklui. Meilę nepakanka apdainuoti, ją reikia parodyti darbais, atsakomybe ir pasišventimu.
Pasninkas – tik nuo maisto ar ir nuo vidinių dalykų?
– Pirmiausia į pasninką mus veda malda. Be atsigręžimo į Dievą pasninkas virstų tik lieknėjimo programa (juokiasi).
Prakartėlėje nematome prabangos – ir jos nereikia. Pasninko esmė yra apsivalymas, kelio į širdies šviesą atvėrimas. Susilaikymas nuo mėsiškų patiekalų primena, kad kūno sotumas nėra svarbiausias tikslas.
Pasninkas taip pat kviečia dalintis – duona, dėmesiu, artumu. Bažnyčia turi stiprią socialinę misiją. Šiandien, kai esame panirę į telefonus, Adventas ragina juos padėti į šalį ir pamatyti šalia esantį žmogų.
Kodėl žmonės vis dažniau ieško dvasinių atramų?
– Šiandien pasiūlos labai daug, bet ne viskas suteikia prasmę. Bažnyčia nekonkuruoja reklama – ji kviečia į tylą, rekolekcijas, dvasinį gylį. Dvasiniai vedliai keičiasi, o Bažnyčios patirtis – gili ir ilgaamžė.
Esu matęs labai turtingų, bet nelaimingų žmonių. Pinigai suteikia komfortą, bet siela trokšta ramybės, džiaugsmo ir ištikimybės. Kviečiu žmones nebijoti praverti bažnyčios durų. Net jei šiandien žmogus netiki, Dievas vieną dieną pasibels į jo širdį.
Ko palinkėtumėte šeimoms prieš Kalėdas?
– Linkiu nebijoti prisipažinti klydus ir atsiprašyti. Kai tai darome prieš Dievą, į pasaulį ateina šviesa ir gėris. Nuodėmė atskiria nuo meilės – tiek nuo Dievo, tiek vienas nuo kito.
Linkiu drąsos. Tuomet Kalėdos bus ne tik linksmos ir sočios prie stalo, bet ir šviesios bei pilnos ramybės širdyje.
