Tęsiame kun. Antano Paškaus teksto apie reinkarnaciją publikavimą.
Galima sakyti, kad reinkarnacijos keblumas išplaukia iš dviejų šaltinių: iš dvejopos Dievo ir sielos sampratos.
Reinkarnacijos teologija remiasi neasmeniniu principu, kuris palaiko Visatą ir kyla iš savęs nesibaigiančiais išsiplėtimo ir susitraukimo ciklais. Iš tiesų žodis „Dievas“ nėra tinkamas Rytų religinių tradicijų dievybei išreikšti. Tiksliau kalbant, žodis „Dievas“ reiškia asmeninę būtybę, kuri kuria iš nieko (ex nihilo) ir egzistuoja atskirai nuo savo kūrinijos. „Kūrimo aktu Dievas pažadina tai, kas neegzistavo ir kas esmiškai skiriasi nuo jo paties… Kūrinija turi savo pradžią Dievo meilėje ir nėra tik metafizinė būtinybė“.
Priešingai, hinduizmui tinkamas žodis „būties pagrindui“ išreikšti yra Brahmanas, kuris nėra lietuviško žodžio „Dievas“ atitikmuo. Žodis Brahmanas greičiausiai bus kilęs iš sanskrito žodžio brhat — „didelis“ ar „išsiplėtęs“. Budizmo galutinės tikrovės sąvoka yra dar tuštesnė. Ji vadinama šūnja („tuštuma“). Abiem atvejais rytietiška Dievo idėja yra neasmeninė tikrovė. Ji iš savęs sklinda kaip metafizinės būties aktas.
Visa tai suglaustai pasakyta senovės indų raštuose (Taitiryja Upanišados): „Prieš pradedant kūrinijai egzistuoti, Brahmanas egzistavo kaip Neakivaizdusis. Iš to Neakivaizdžiojo išsiliejo akivaizdusis. Iš savęs pagimdė save“.
Įžymus hinduizmo komentatorius Šankara (gyvenęs VIII–IX šimtmečiuose po Kr.) daro skirtumą tarp Brahmano savyje ir Brahmano santykyje su pasauliu, tarp neapibūdinamo Brahmano ir apibūdinamo Brahmano. Pirmasis negali būti sąvokomis nei apibrėžtas, nei nusakomas. Antrajam, apibūdinamajam Brahmanui priskiriamos tam tikros dieviškos savybės, tarp jų ir asmeniškumas.
Sanskrito žodis guna reiškia kokybę, savybę ar atributą. Todėl Brahmanas su atributais vadinamas Saguna Brahmanu, o Brahmanas be savybių, neapibūdinamas, vadinamas Nirguna Brahmanu. Jis laikomas absoliučia tikrove, tarsi vandenynu be vilnelių. Saguna Brahmanas laikomas asmeniniu dievu — vandenynu su putojančiomis bangomis. Šis dievas dar žinomas Išvaros vardu ir garbinamas kaip pasaulio viešpats.
Apie tokią Šankaros formuluotę hinduizmo kritikas Stuartas Hackettas pastebi, kad pastangos „apsaugoti tai, kas geriausia abiejuose pasauliuose, prijungiant apibūdinamą Brahmaną, kuris yra asmeninis ir kūrybingas, prie neapibūdinamo Brahmano, galų gale nėra nei vienas, nei antras. Kiekvienoje tokioje interpretacijos žongliruotėje, mažiausiai bent man, asmeniškumo kaukė turėtų visiškai nukristi kartu su sukrečiančiu atradimu, kad po ta kauke iš viso nebuvo tikro veido“.
Budistų doktrina „nesiela“ (anata) sako, kad nėra nemirtingos sielos, kuri pasiliktų gyva po žmogaus mirties. „Nieko nėra žmoguje, kas jam duotų teisę per visą amžinybę sakyti: ‘aš esu šitas ir tu esi anas’“.
O vis dėlto budistai primygtinai laikosi tikėjimo reinkarnacija, nors ji ir yra kitų Azijos filosofų puolama. Iki šios dienos „nesiela“ (anata) principas tebėra Achilo kulnas ginant reinkarnaciją.
Tiesa, budistai priima neasmeninę, abstrakčią sąmonę (vinana) ir tam tikrus psichinius mechanizmus (skandhos), kurie sudaro jungtį tarp gyvenimų. Šie mechanizmai (jėgos) perkelia karmą iš vieno gyvenimo į kitą. Tačiau nėra asmeninės gyvybės tęstinumo. Tokiu atveju vieno asmens karmai tenka pereiti į kitą asmenį.
Sielos egzistencijos doktrinoje hinduizmas žengia kiek toliau. Tačiau ir čia siela (jiva) nelaikoma asmenine būtybe. Tie, kurie atidžiai skaito indų raštus ir komentarus, pastebi, kad galų gale jiva mažai kuo skiriasi nuo budistų skandhų ir vinanos. Taip pat ir jiva (siela) tarnauja neasmeninės karmos perkėlimui į kito asmens gyvenimą.
Ne kartą minėtas Markas Albrechtas daro tokią išvadą: „Atidus žvilgsnis į pirmuosius budizmo ir hinduizmo šaltinius parodo, kad iš esmės vienintelis dalykas, kuris reinkarnuojasi (vėl užgimsta, A. P.), yra pati karma. O istorijos eiga yra nieko daugiau kaip eilė neasmeninių atliepų, reakcijų į praeities veiksmus“.
Vargu ar su tokia išvada sutiks modernieji reinkarnacijos pasekėjai.
Idant būtų išgelbėtas Dievo asmeniškumas neperžengiant panteizmo rėmų, bandoma šauktis epistemologijos (pažinimo teorijos). Indų komentatoriai (Šankara, Radhakrišnanas) teigia, kad Dievo negalima protu nei pažinti, nei jo sąvokomis ar žodžiais išsakyti (iš dalies taip). Dievas pažįstamas tiesiogiai, intuityviai, jį išgyvenant.
Sąvokiniam „žemesniajam“ pažinimui Dievas iš tiesų yra asmuo — Saguna Brahmanas. Intuityviajam, mistiniam „aukštesniam“ pažinimui Brahmanas nėra asmuo.
Vadinasi, pakilę virš įprastos „žemesnės“ loginės-pojūtinės patirties į „aukštesnę“ mistinę-intuityviąją patirtį sužinome, kad Brahmanas jokių atributų neturi, įskaitant ir asmeniškumo atributą. Jis yra visą tikrovę apimantis Vienis — Nirguna Brahmanas.
Panašiai esą ir su žmogaus siela. Buda nepripažino amžinos sielos. Antra vertus, komentatoriai aiškina, kad Buda neturėjęs intencijos paskirti žmogų visiškam išnykimui. Bet ar budizmo filosofijoje kas nors žmogui palikta amžina?
„Galutinis žmogiškos dvasios likimas yra tokia būklė, kurioje tapatumas su riboto „aš“ istorine patirtimi pranyks, o pati patirtis ne tik pasiliks, bet pakils iki virš bet kokių lūkesčių“, — aiškina religijų filosofas Hustonas Smithas.
Taigi žmogaus siela budistinėje sampratoje nėra amžina. Asmens tęstinumas nutrūks, o tik pati patirtis pasiliks amžinai. Vadinasi, turėsime patirtį be patiriančiojo, džiaugsmą be besidžiaugiančiojo, mąstymą be mąstytojo, gyvenimą be gyvenančiojo, veiksmą be veikėjo… Bet argi tai nėra loginis prieštaravimas?
Hindusų ir budistų mąstytojai (Šankara, Radhakrišnanas, Suzuki ir kt.) sutinka, kad „žemesnėje“, proto ir logikos plotmėje yra loginis prieštaravimas. Anaiptol „aukštesnėje“, intuityviojoje-mistinėje pažinimo plotmėje tokio prieštaravimo nesą. Taip esą ir su Brahmanu ir su žmogaus siela.
„Žemesnėje“ perspektyvoje Brahmanas yra asmuo — Saguna Brahmanas. Tačiau „aukštesnėje“ perspektyvoje tas pats Brahmanas jau nėra asmuo. Jis yra Nirguna Brahmanas — Brahmanas be jokių atributų.
Štai šioje vietoje, ar nesijaučiam priversti paklausti, kas gi yra tos „žemesnė“ ir „aukštesnė“ pažinimo plotmės?
