Šv. Liucijos diena yra tradicinė švedų šventė, kurios metu vaikai vilki kostiumais, vyksta įmantrios eitynės ir vaišinamasi švediškais skanėstais, taip pagerbiant mylimą šventąją.
Šventoji Liucija, kurios šventę Katalikų Bažnyčia mini gruodžio 13 d., buvo mergelė ir kankinė iš Sirakūzų (Sicilija), gimusi 283 m. Jauna moteris, kurios vardas reiškia „šviesa”, atsidavė Dievui ir tarnavo vargšams.
Legenda byloja, kad Romos imperatoriaus Diokleciano valdymo laikais, kai Liucija nešė maistą ir atsargas katakombose pasislėpusiems krikščionims, norėdama kuo daugiau atnešti abiejose rankose, ji ant galvos nešiojo žvakių vainiką, kad apšviestų savo kelią.
Ši istorija įkvėpė ilgametę kasmetinę tradiciją Švedijoje jos šventės dieną rengti žvakių šviesos procesijas, kuriomis pagerbiama šventoji Liucija. Merginos apsirengia ilgais baltais drabužiais su raudonais diržais. Procesijai „Luciatåg” vadovauja mergaitė, išrinkta būti „Liucija” – ir be balto drabužio dėvinti vainiką su uždegtomis žvakėmis. Paskui ją eina jos padėjėjos, kurios taip pat neša žvakes.
Anksčiau šalis per nacionalinę televiziją rengdavo konkursą, kad išrinktų moterį, kuri eisenoje taps Liucija. Šiomis dienomis mokyklos ir vietinės bažnyčios tiesiog atsitiktine tvarka išrenka mergaitę, kuri ja taps vienai šventei.
Šios procesijos vyksta visoje šalyje bažnyčiose, mokyklose, biuruose, rotušėse, globos namuose ir net restoranuose.
Populiariame paprotyje taip pat dalyvauja švediški skanėstai, vadinami „Lussekatt” – S formos šafraninės bandelės, panašios į cinamono bandeles. Liucija neša padėklą, pripildytą šių bandelių ir meduolinių sausainių.
Pagrindinė daina, kurią žmonės dainuoja, yra „Sankta Lucia” – švediškas neapolietiškos dainos „Santa Lucia” vertimas. Dainos žodžiuose pabrėžiami šalti, tamsūs žiemos vakarai ir šviesa, kurią į namus atneša šventoji.
Istoriškai, iki kalendoriaus reformų, šventosios Liucijos šventė pagal Julijaus kalendorių nusileisdavo trumpiausią metų dieną. Dėl to ji buvo ilgiausia metų naktis. Pasak švedų folkloro, „Liucijos naktis” buvo pavojinga naktis, kai tamsiosios dvasios išlįsdavo visa jėga. Iki ryto gyvuliams reikėdavo papildomo pašaro, o žmonės buvo raginami valgyti septynis-devynis pusryčius.
Agrarinėje Švedijoje žmonės persirengdavo Liucija ir vaikščiodavo iš namų į namus, dainuodami dainas ir prašydami maisto. Šis paprotys išnyko migruojant į miestus, o baltai apsirengusios Liucijos tapo priimtinesne šventės forma.
