Skaičius keturi turi ypatingą reikšmę, susijusią su pasaulio pasirengimu Jėzaus gimimui per Kalėdas.
Adventas yra unikalus liturginio kalendoriaus laikotarpis, nepriklausantis nuo tam tikro dienų skaičiaus iki Kalėdų, o tik nuo sekmadienių skaičiaus. Tiksliau, adventas skaičiuojamas pagal keturis sekmadienius, einančius prieš Jėzaus Kristaus gimimo iškilmę gruodžio 25 d.
Kokia keturių sekmadienių simbolika?
Advento istorija Katalikų Bažnyčioje – ilga ir įvairi. Seniausias liturginis pasirengimo laikotarpis buvo Advento pasninkas, žymintis 40 dienų iki Kalėdų šventimo.
Tačiau netrukus Vakaruose jis buvo sušvelnintas ir iš pradžių apėmė penkis pasirengimo sekmadienius. Ši paprotys truko tik kelis šimtmečius, kol ją pakeitė keturi advento sekmadieniai. Manoma, kad XI a. popiežius šventasis Grigalius VII nustatė, kad adventas švenčiamas keturis sekmadienius.
XIX a. liturgijos istorikas Dom Prosper Guéranger (Domas Prosperas Geranžė) savo knygoje „Liturginiai metai” pažymi šio skaičiavimo simboliką.
Pirmiausia – tai advento dienų skaičius. Iš pradžių Bažnyčia priėmė keturiasdešimties dienų skaičių, kuris iki šiol išlaikytas Ambraziejaus liturgijoje ir Rytų Bažnyčioje. Jei vėlesniu laikotarpiu Romos Bažnyčia, ir tos, kurios seka jos liturgija, pakeitė dienų skaičių, ta pati idėja vis dar išreiškiama keturiomis savaitėmis, kurios pakeitė keturiasdešimt dienų.
Taip keturios savaitės turėtų priminti 40 dienų, kurias Jėzus praleido dykumoje – tai biblinis skaičius, turintis ilgą simbolikos istoriją. Jis beveik visada siejamas su pasiruošimu.
Be to, D. P. Guéranger taip pat sieja keturis sekmadienius su katalikiška pasaulio sukūrimo tradicija.
Naujas mūsų Atpirkėjo gimimas įvyksta po keturių savaičių, kaip ir pirmasis gimimas įvyko po keturių tūkstančių metų pagal hebrajų ir Vulgatos chronologiją.
Tai susiję su tradicija, kad pasaulio sukūrimas įvyko prieš 4000 metų iki Jėzaus Kristaus gimimo.
Garbingasis Beda VIII a. savo veikale „Laiko skaičiavimas” teigė, kad pasaulio sukūrimas įvyko prieš 3 952 metus iki Jėzaus gimimo. Liverpulio universiteto leidyklos išleistame komentare Faith Wallis (Feitas Valis) paaiškina, kaip jis nustatė šią datą.
Knygoje „Apie laikus” šv. Beda pakeitė Euzebijaus Cezariečio ir Septuagintos pirmųjų dviejų pasaulinių amžių chronologiją nauja chronologija, pagrįsta šv. Jeronimo išverstu hebrajiškuoju Senojo Testamento tekstu. Taigi Kristaus gimimą, kurį šv. Izidorius Sevilietis, sekdamas Euzebijumi, datavo 5197 m., šv. Beda datuoja 3952 m.
Nors mokslininkai ir toliau ginčijasi dėl tikslios pasaulio sukūrimo datos, pagrindinė skaičiaus keturi simbolika išlieka. Skaičius keturi Biblijoje dažnai siejamas su Dievo kūrimu.
Pavyzdžiui, vienas XIX a. Biblijos tyrinėtojas savo knygoje „Number in Scripture” (Skaičiai Šventajame Rašte) rašė: „Ketvirtąją dieną buvo užbaigtas materialus sukūrimas, nes penktąją ir šeštąją dienomis buvo tik paruošta ir apgyvendinta žemė gyvaisiais padarais.”
Keturi taip pat siejami su kūrinija, kai kalbama apie keturis pasaulio kraštus, keturias pasaulio kryptis ir keturis elementus – žemę, ugnį, orą ir vandenį.
Adventas yra gražus metas, ir net jo sekmadienių skaičius byloja apie Žemę, nekantriai laukiančią Jo atėjimo.
