Praėjusią vasarą gyvenau sode, o ten uogos, grybai, ežeras šalia… Taigi meldžiuosi, važiuoju į Mišias, noriu sodinu, noriu raviu, žodžiu, ėmiau gyventi pagal savo norus ir nelabai paisyti Dievo valios.
Vieną rugpjūčio rytą nusprendžiau važiuoti į Varėną, į parduotuvę, tada galvojau aplankyti buvusį vyrą ir jo mamą. Ačiū Dievui, po senų skyrybų santykiai su buvusiu vyru tapo gana normalūs. 10 metų kaltinau vien tik juos, o paskui pamačiau ir savo kaltę, kurios priežastis buvo mano priklausomybė alkoholiui ir nikotinui. Daugelį metų turėjau šią didžiulę kančią.
Maždaug prieš gerą dešimtmetį nuvykau į Medjugorę, kur dalyvavau maldos, tylos ir pasninko rekolekcijose. Maldos metu reikėjo įvardinti savo priklausomybes, kad už tai būtų pasimelsta, bet man buvo taip sunku tai padaryti. Matyt, neleido puikybė, o gal ir tos dvasios, kurios dusino mane. Man buvo gėda prisipažinti apie šias savo problemas, girdint 50 žmonių. Įsivaizduokit, tuo metu galvojau, kad numirti lengviau, negu ištarti garsiai.
Laimei, man padėjo mano žemiškasis angelas, kaip aš vadinu, mano draugė Romutė. Ji pamatė kokia mano situacija ir paprašė maldos už visus žmones, turinčius priklausomybę. Ir tuo pat momentu atrodė, kad mane tarsi kažkas pakėlė ir pastatė, ir už mane ištarė žodžius. Ir staiga – pajutau, kaip iš mano dešinio smilkinio pusės su dideliu triukšmu kažkas iššvilpė, išlėkė! Viešpats padarė stebuklą ir mane išlaisvino.
Visą tą rekolekcijų savaitę visiškai nerūkiau, bet, sugrįžusi iš rekolekcijų, nors kūnas priešinosi, galva svaigo, kūnas drebėjo, vis tik užsirūkiau… Na, o dėl alkoholio, po pusės metų buvo viena proga ir aš išgirdau vidinį balsą, kad vieną šampano gurkšnį Viešpats man leidžia.
Viešpats padarė stebuklą ir mane išlaisvino.
Buvau tikra, kad tai Viešpats man kalba. Ir kai aš paragavau ne vieną, bet du gurkšnius, iš karto apgirtau, kas man nebuvo būdinga. Tik po metų, kai vėl atkritau, supratau, kad tai ne Viešpats man kalbėjo, o gundytojas…
Prieš gerus trejus metus grįžau iš Amerikos ir tris paras tai vienur švenčiau su giminėmis ir draugais, tai kitur, bet saikingai. Mano žemiškasis angelas, kaip minėjau, nuostabi draugė Romutė, vis bandė mane pasiekti telefonu: ir rašo, ir skambina. O aš mintyse pagalvoju, rytoj tau paskambinsiu.
Taip nuraminu sąžinę, prieš ją man nepatogu, nes ji Jėzaus man paskirtasis žmogus. Bet man nereikia nei slėptis, nei meluot, ji vis tiek viską žino. Trečią parą Romutė prisiskambino. Jai sakau, perskambinsiu vėliau. Šalia manęs stovi sūnus, nelabai patogu kalbėtis. O ji man sako: „Stop, stop!“ Ji visada labai gražiai su didele meile kalba, ir girdžiu man sako: „ Jadvygiukai, kalbu su tavim ir jaučiu pragaro dvoką… baisų pragaro dvoką…“
O kaip man tai nepatiko! Mano viduje, atrodo, ėmė net kažkas raitytis. O ji man toliau : „Turi čia ir dabar pasirinkti su kuo tu esi šią akimirką, su Jėzumi ar ne“. Mane apėmė tokia didžiulė gėda, o ir sūnus girdi… Nutilau. Ir matau Jėzų ir velnią… Ir su kuo aš? Su kuo? Faktas, kad su Jėzumi! Mano siela iš karto nurimo ir atsakiau: „Aš su Jėzumi!“. Tada apsiverkiau. O potraukis išgerti dingo!
Nuo to laiko gegužės 6 d. bus trys metai. Tai didžiulis stebuklas! Tai beribė Viešpaties meilė! Dar esu priklausoma nuo rūkymo, nors bandau visais būdais su tuo kovoti, bet nėra taip lengva. Bet tavo, Viešpatie, valia, kada aš būsiu nuo to išlaisvinta.
Dar norėčiau trumpai paliudyti apie savo žemiškąjį angelą, kuris lydi mane ir saugo 46 metus. Tai nuostabioji draugė Romutė. Dėkoju už ją Dievui, už jos kantrybę, už tikėjimą ir viltį, už tai, kad nepaliko manęs. O buvo laikas, kai ji prašė: „Jėzau, prašau, viskas, nebegaliu, patrauk nuo manęs Jadvygą…“
Turėjau dar vieną gyvenimo pamoką, tam tikrą situaciją, kai Dievas man akivaizdžiai parodė, kad turiu daug nerimo, pasimetu ir panikuoju stresinėje situacijoje. Tai buvo tarsi ženklas man, kad sudėtingose situacijose pasistengčiau išlikti ramybėje, be panikos, sustočiau ir pakalbėčiau su Dievu.
Po visų šitų išbandymų pasimokiau ir pradėjau dėkoti Dievui. Na, bet vieną rugpjūčio rytą, kaip minėjau pradžioje, susiruošiau važiuoti. Vaikai man padovanojo labai prabangią mašiną, su kuria jau buvau apsipratusi važinėti. Pajutau, koks tai komfortas, nes važiuoja pakrauta elektra, be garso, neteršia oro… Tarsi puikybė ėmė rastis…
Važiuodama visada meldžiuosi ir giedu Gailestingumo vainikėlį. Ir tą rytą jau gal trečią posmelį giedojau ir ties žodžiais „Amžinasis Dieve, – matau, kad tiesiai į mane iš šalutinio dešinės pusės keliuko lekia didžiulė šiukšlių mašina. Bet galvojau, ji sustos, dar nearti, mano greitis nedidelis – 50 km.
Bet vis dėlto spėjau tik ištarti Dieve, Dieve…, kai mašina visu savo didžiuliu svoriu kirto į dešinės pusės keleivio dureles. Mano mašina užkrito ant bordiūro, atsitrenkė į betoninę sieną, tada atgal… Viešpats man leido suvokti, kad užtenka tik vienos akimirkos, ir manęs gali nebelikti. Nežinia, kaip viskas galėjo baigtis, jeigu ne Viešpaties gailestingumas ir jo meilė man, nusidėjelei.
Išlipau iš mašinos be galo dėkodama Dievui. Visa gerume ir meilėj, vairuotojui sakiau, kad tik nepergyventų, juk likome gyvi. Kadangi oro pagalvės smūgio buvo pažeistos ir jos nesureagavo, susitrenkiau į vairą. Bet svarbiausia, kad Viešpats mane apsaugojo, paliko gyvą ir suteikė šansą tikram atsivertimui.
Kiekvieną rytą dėkoju už gyvenimo dovaną, esu labai laiminga ir trokštu būti arčiau Jo. Gal dešimt metų kartą per savaitę joanitų adoracijos koplytėlėje naktį garbindavau Švč. Sakramentą. O dabar įsipareigojau Gailestingumo šventovėje kiekvieną naktį iš šeštadienio į sekmadienį adoruoti Jėzų.
