Ar gali būti vienas pats sau krikščionimi? – klausia žurnalistas Dalius Rakutis. Jis pasakoja savo tikėjimo kelionės istoriją, kurios pirmą dalį galite skaityti čia.
Prisiimti atsakomybę
Ir vieną dieną išbandymų metas atėjo. Tiek asmeniškai man, tiek bendruomenei. Nepaistant visų įdėtų pastangų, praeitų šeimos stiprinimo kursų ir programų, įpusėtų magistro studijų, septyniolika metų trukusi mano santuoka žlugo. Pasakyti, kad tuo metu buvo sunku – tai nepasakyti nieko. Kas per tai ėjo – žino, o kas ne – linkiu to niekad nepatirti. Bet atvirai pasakius, tikriausia būtent tuo, sunkiausiu momentu iš tiesų pajutau, ką reiškia būti bendruomenėje.
Atmintin įsirėžė pirmosios Kūčios atskirai nuo šeimos – pats sunkiausias laikas, kai jautiesi ypač vienišas ir niekam nereikalingas, praradęs praktiškai viską, išskyrus Dievą. Kadangi mūsų bendruomenėje buvo nemažai vienišų žmonių, vienai iš mūsų bendruomenės sielų, Ritai, kilo mintis po eilinės alfos pasidaryti bendruomenės Kūčias su „plotkelės“ valgymu, bendra malda, tradiciniais patiekalais. Buvo taip gera, kad net dabar, po daugelio metų atsimenu tą nuostabų šeimos jausmą kartu. Antras įsiminęs epizodas iš tų laiko – bendruomenės paduotas vokelis su įdėta nemenka suma ir žodžiais – „mes pagalvojome, kad tau dabar labai sunku ir norime padėti“. Daug bendruomenės narių tiesiog prieidavo, apkabindavo, pakalbindavo – ir to užteko jaustis gerai.
Atvirai pasakius, po skyrybų nėriau visa galvą į įvairias tarnystes Dievui, tiek bendruomenėje, tiek kitur, skirdamas visą laiką, kiek jo likdavo nuo darbo, buvimo su sūnumis ir studijų. Ir išgyventi tą etapą buvo lengviau. Manau, kad tiesiog nelikdavo laiko savigraužai, kankinantiems apmąstymas ar prisiminimams. Ačiū, žinoma už tai ir savo tėvams, kurie tokiu momentu suprato ir padėjo viskuo, kuo galėjo – būstu, vakariene, laiku su anūkais…
Būtent tais metais pirmą sykį įsipareigojau bendruomenei, nes nebuvo, kas tam prieštarauja. Žmonės, kaip kadaise ir aš pats, kažkodėl įsivaizduoja, kad įsipareigojimas bendruomenei tai kažkokie ypatingi apribojimai, įžadai ar dar kažkas iš vienuoliško gyvenimo – vos ne pasaulio ar šeimos išsižadėjimas.
Nieko panašaus – tikrovėje tai tiesiog savanoriškas pasižadėjimas pusmečiui ar metams, tiek, kiek gali sau leisti, dalintis su bendruomene finansais – mokėti nustatytą nario mokestį, skirti laiko konkrečioms bendruomenės veikloms ir būti joje – švęsti Šv. Mišias kartu, spręsti įvairius bendruomenės klausimus. Skirtumas tarp buvimo įsipareigojusiu Totus Tuus ir ne – praktiškai tik toks, kad seniau nori eidavai į bendruomenės veiklas, Mišias kartu, nori ne. Dabar įsipareigojai eiti ir eini bei darai, ar yra nuotaika, ar jos nėra. Bet kai pasakai „taip“ – tai ir Dievas padeda… Manau, kad bendruomenė Bažnyčioje nuo kažkokios maldos grupės ar chorelio labiausia skiriasi tuo, kad joje yra įsipareigojusių žmonių.
Išbandymų metas bendruomenėje – prasidėjo lyderystės krize. Sesė, tempusi bendruomenės vežimą ilgus metus nusprendė kažkiek atsitraukti, perduoti jo valdymą pasauliečiams, kuriuos išrinksime. Tačiau ne iki galo. O išrinktųjų vadovų vizijos, kur link reiktų eiti, ir kaip eiti skyrėsi.
Dėl to buvo laikotarpių, kai tiesiog nebūdavo, kas vestų bendruomenę. Asmeniškai patyriau šį laikotarpį ne visai savanoriškai „nuleista“ tarnyste, už kurią esu labai dėkingas. Rudenį, intensyviausiu Alfa kursų sezono metu aktyviausi bendruomenės nariai paprastai yra įsikinkę į tarnystes joje ir užimti iki ausų. Tačiau greta Alfos paprastai yra ne mažiau svarbi tarnystė ir bendruomenės viduje – Šventojo Rašto maldos grupelė, vykstanti viduryje savaitės, vakare, kurios ypač laukia tų bendruomenės narių, kurie nedalyvauja kursų vedime ir nori bendrystės bei pastiprinimo gyvenimo audrose.
Anuometinė bendruomenės vadovė paprašė padėti jai vieną dieną vesti tą grupelę, o paskui tiesiog… dingo. Ilgam laikui. Ir teko grupelę vesti vienam, vyresniems, ir mano nuomone, kur kas už mane labiau tikėjimo kelionėje pažengusiems žmonėms. Dėl to teko pradėti iš tiesų rimtai skaityti Šv. Raštą, bandyti suvokti jo gelmes, ieškot informacijos. Iš tikrųjų jį pamėgti. Tai ilgainiui tapo maloniu įpročiu ir gyvenimo būdo dalimi.
Kaip dabar atsimenu tuos tamsius ir žvarbus žiemos vakarus, kada po darbo atkeliauji į Vytautinės rūsius „užkuri“ elektrinius radiatorius, uždegi žvakes, dar kartą perskaitai Šv. Rašto eilutę ir maldoje prašai Dievą, kad padėtų ją suvokti. Ir lauki, kas iš bendruomenės atklys šį vakarą pabūti kartu. Nuostabi tarnystė, kurią pats prisiėmiau. Nes supratau, kad jeigu to nedarysiu – tikriausia niekas tuo momentu to nedarys.
Manau, kad tokiais momentais, kai prisiimi atsakomybę ne kažko įpareigotas, o iš širdies, dėl kitų, iš tiesų tampi tikru bendruomenės nariu. Ir tikresniu krikščionimi.
egzistuoja toks nerašytas sinergijos dėsnis – kuo daugiau savęs atiduodi bendruomenei tuo daugiau iš jos ir gauni.
Žiūrint iš dabarties perspektyvos, manau, tuometinė lyderystės krizė bendruomenėje išėjo į naudą. Dievas visada veda nenuspėjamai. Kai nebeliko charizmatinio vadovo, kuris viską sustyguodavo, ir atrodė, kad bendruomenė tiesiog išsivaikščios – atsirado daug mažų lyderių iš vidaus, kurie prisiėmė atsakomybę. Ir bendruomenė ne tik išgyveno, bet ir pradėjo augti bei tapo dar brandesnė. O kiekvienas aktyvesnis jos narys surado kur yra jo vieta bendruomenėje, bet tik tais metais ir tuo metu.
Mat keliaudamas su bendruomene greit suvoki, kad nekinta tik Dievas ir jo palikti principai, o visa kita nuolat keičiasi. Vieni žmonės atitolsta, kiti ateina. Kunigai rotuojami, pašauktieji – gauna paskyrimą kitur. Jei šiais metais tarnavai vienur – kitąmet, žiūrėk, tave pašauks į kitą „frontą“. Nes ten labiau tavęs reiks. Per septynerius metus teko išbandyti mažiausia penkias pareigybes – be jau minėtų būti naujų žmonių bendruomenėje palydėtoju bei įsukinėti bendruomenės vyrų grupelę. Galiu pasakyti, kad kiekviena tarnystė visų pirma augina tave patį, nes reikia pasitempti, prisitaikyti, išmokti naujų dalykų. Ar galėtum viso to išmokti ir patirti nebūdamas bendruomenėje? Labai abejoju.
Būtent pabuvęs įsipareigojusiu ilgainiui supranti, kad egzistuoja toks nerašytas sinergijos dėsnis – kuo daugiau savęs atiduodi bendruomenei tuo daugiau iš jos ir gauni.
Ir vis dėl to, prisipažinsiu – teko palikti savo bendruomenę. Na, ne visai palikti – gal tik dalyvauti jos veikloje gerokai rečiau. Mat vieną dieną Dievas išklausė maldų ir padėjo sutikti tikintį mylimą žmogų, iš savo gailestingumo suteikė antrą šansą sukurti krikščionišką šeimą. Teko persikelti į kitą miestą, įsigyti namus ir dar sykį tapti laimingu tėčiu bei laimingu vyru. Prisijungti prie svetingos Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo parapijos, įsitraukti į šeimų Gyvybės duonos grupelę.
Dabar su žmona Kristina tarnaujame kartu, nors, daugiausia, žinoma, tenka tai daryti mūsų „namų bažnyčioje“, einant tėvų pareigas. Nes toks yra etapas. Koks bus kitas – tik Dievas žino. Jaučiu, kad jis ruošia kažką ypatinga… Bet jei manęs paklaustumėte, koks yra greičiausias kelias link Dievo – aš jums atsakyčiau, kad per bendruomenę.
