Ar gali būti vienas pats sau krikščionimi? Tikėti Dievo egzistavimu, daugiau mažiau laikytis dešimties Dievo įsakymų, paskaityti vieną kitą dvasingą knygą ar (šiais laikais) paklausyti įdomesnių krikščioniškų tinklalaidžių, kartais nueiti sekmadieniais ar per šventes į bažnyčią? Na, gerai, dar progai pasitaikius padaryti vieną kitą gerą darbą, nesitikint didelio atlygio.
Tačiau tai, kaip sako liaudis, reiškia tikėjimo prasme gyventi be didelio fanatizmo – tiesiog kaip visi „normalūs“ žmonės. Ir būti tikram, kad atsiliepei į Dievo planą tau, esi geriausia savo versija ir po mirties nebus gėda stoti Dievo akivaizdoje?
Alfa kursas – bažnytinė nesąmonė, pakeitusi gyvenimo kryptį
Kažkada ir aš taip galvojau. Nuo pat vaikystės „grauždavau“ knygas, turėjau pažįstamų rate vienuolių ir šiaip religinėmis temomis gerai „pasikausčiusių“ žmonių, teko pastudijuoti filosofiją, baigti istorijos studijas. Tad jaučiausi šia tema nemažai žinąs. Ir kai sužinojau, kad norint sūnų „privesti“ prie Pirmos Komunijos Kaune „vytautinėje“, teks eiti į kažkokį ten Alfą kursą, bambėjau visiems, kad jau ta Bažnyčia tikrai neturi ką veikti. Juo labiau, kai pamačiau, kad mokymus veda ne kažkokie kunigai ar profesoriai, o nė trisdešimt neturinčios vienuolės. Ką jau jos ten gali man papasakoti apie gyvenimą ir tikėjimą, užsidariusios savo vienuolynuose? Kaip poterius kalbėti?
Bet pirma paskaita nuoširdžiai sudomino. Kažkaip intuityviai pajutau, kad abi kursus vedančios sesės benediktinės bent jau nuoširdžiai tiki ir gyvena tuo, ką kalba (o tai yra retas atvejis šiame pasaulyje). Ir nors po paskaitos, pasidalinimų grupelėje kartu su kolegomis dėjome iš peties, kodėl visa tai jei ne nesąmonė, tai bent jau labai abejotina ir diskutuotina – išėjau jausdamasis pakiliai, lyg pabuvojęs kažkokiame kitame, geresniame pasaulyje.
Kita paskaita – „Kodėl mirė Jėzus“ pajudino kažką mano sielos gelmėje. Diskutuoti net nesinorėjo, o patirtus įspūdžius galvoje ir širdyje „gromulavau“ net kelias dienas. Trečias, ketvirtas, penktas mokymas ir atviros diskusijos po to… Kuo toliau, tuo buvo įdomiau – vis nekantriau laukdavau eilinio antradienio ir vis greičiau jis pasibaigdavo. Vis dėl to, didžiausias lūžis įvyko Alfa savaitgalyje. Kas jį patyrė – tiems pasakoti nereikia, o kas (dar) ne – vis tiek nesupras. Tą reikia tiesiog išgyventi. Palaiminti, kurie į jį nuvažiuoja…
Trumpiau sakant, keli Alfa kurso mėnesiai prabėgo kaip mirksnis, tad klausimų nekilo ar jungtis prie Beta kurso, skirto tiems, kuriems iš tikrųjų yra įdomu. Mūsų diskusijų grupelė pasiliko beveik visa. Per tą laiką ji taip susiklijavo, jog atrodė, kad juos pažįstu mažiausia dešimt metų. Paskaitos paskaitomis, bet turbūt labiausiai imponavo Alfa vedusios komandos tarpusavio santykiai ir atsidavimas veiklai – jokių kaukių, jokio dirbtinumo. Tiesiog veikla iš visos širdies – nuo gitaros, giesmių giedojimo, iki kėdžių sunešimo ar sausainių ruošimo.
Beta kursas buvo akiračio atvėrimas. Įvairių šeimų ir žmonių gyvenimo istorijų klausymas, kaip jie atrado Dievą ir kaip tai paveikė jų gyvenimus. Iki tol įsivaizdavau, kad dauguma dažniau į bažnyčią einančių ar joje tarnaujančių žmonių yra tokie Dievo vargšeliai, nuskriausti gyvenimo ir randantys čia ieškomą paguodą. Nieko panašaus – verslininkai, bankininkai, dėstytojai, žinomi ir mažiau žinomi, bet daug gyvenime pasiekę žmonės, skirtingais gyvenimo etapais sutikę Dievą pasakojo savo atsivertimo ir gyvenimo istorijas. O kai kurios gyvenimo išbandymo istorijos būdavo tokios baisios, o Dievo išgelbėjimas iš jų toks didingas, kad mano ir tuometinės žmonos bėdos, mūsų byrantys ir sunkiai lipdomi santykiai šeimoje atrodė lyg vaikų žaidimas.
Beta praskriejo dar greičiau ir atėjo diena, kai reikėjo atsisveikinti. Ir tada kilo klausimas – ką, jau viskas? Rodos, tik pajutai gyvenimo džiaugsmą, kaip ilgai miške paklydęs keliautojas galų gale atradai taką, vedantį į namus ir reikia grįžti ten, kur buvai pradžioje? Na jau, – ne! Mūsų grupė šiuo klausimu buvo vieninga, kaip kumštis ir taip lengvai trauktis neketino.
Alternatyva tęsti buvo galimybė jungtis į nesenai susikūrusią Jono Pauliaus II „Totus Tuus“ bendruomenę. Netgi įsipareigoti tarnauti joje metus tame pačiame Alfa kurse, kaip komandos dalis. Žodis „įsipareigoti”, tiesa pasakius, daugelį rimtai išgąsdino. Kas šiais laikais nori kažkam įsipareigoti, juo labiau – ilgesniam laikui? Mes gi ne vienuoliai kokie, kunigai, kuriems pašaukimą Dievas tiesiogiai iš dangaus lyg žaibą siunčia – mes gi paprasti mirtingieji, dauguma šeimos žmonės. Tad įsipareigojusių iš mūsų pradžioje nebuvo. Juo labiau, kad kaip taisyklė, visi aktyviausi turėjo antras puses, kurios į viską žiūrėjau, geriausiu atveju, kur kas atsargiau.
Praėję pas bendruomenės vadovę, s. Emanuelę paruošiamuosius kursus apie tai, ir sužinoję, kas per žvėris yra ta mūsų bendruomenė, Jonas Paulius II, jos globėjas, kokia bendruomenės misija ir tikslai, net 7 iš mūsų atėjome bendruomenę.
Pirmosios tarnystės – iš vartotojų į davėjus
Pirmosios buvimo bendruomenėje patirtys buvo prieštaringos. Iš vienos pusės, buvo gera būti bendražygių, su kuriais keliavau alfoje, rate. Gera susitikti kartą per savaitę ir dažniau, pasikrauti gerumo ir Dievo vedimo, kuris „veždavo“ visą savaitę darbuose. Kita vertus, daugumos mūsų lūkesčiai pradžioje, matyt, buvo didžiuliai – vos ne noras išgyventi Dangaus būseną žemėje. O pasirodė, kad visai ne šventieji puodus lipdo. Tikriau – kad tų šventųjų ten nė kvapo, visi paprasti žmonės. Su savo charakteriais, simpatijomis ir antipatijomis. Ir net spygliukais, žinoma.
Kita vertus, lengva buvo keliauti, kai bendruomenės vadovė, lyg mama visais rūpinosi, duodavo užduotis. Rekolekcijos, dažnos išvykos, kasmetinė Piligriminė kelionė ir kartais – vasaros stovykla šeimoms, Švento Rašto vakarai, ir žinoma, alfa, alfa ir alfa. Startavau joje kaip kėdžių nešiotojas ir pagalbininkas grupelėje. Tiesa pasakius, ir dabar galvoju, kad tai maloniausios ir mažiausiai įpareigojančios pareigos. Plepi ir truputį provokuoji – trauki už liežuvio grupelėje pašnekovus, kol šie ryžtasi pasakyti savo nuomonę… Kai pats tokiu buvau visai nesenai, o dar prieš tai – ir užkietėjusiu Bažnyčios kritiku, tai buvo vienas malonumas.
Gal kokioje trečioje tarnystės Alfoje taip jau išėjo, kad likus pusvalandžiui iki mokymo pradžios paaiškėjo, kad mokymą turėjęs vesti lektorius dėl kažkokių priežasčių neatvyks. O žmonės jau renkasi, salė pildosi… Sunerimusios kolegės susiėmė už galvų, kaip visada panašiais atvejais kartu pasimeldė, o paskui apstojo viena ratu ir sako – Daliau, tu vienintelis vyras šiandien. Pakalbėk ką nors – nėra kam daugiau. Ir taip spaudė, ir kitaip – nebuvo kur pasidėti….
Nors ir dirbau žurnalistu, visgi, tuo rašančiu. Tarp draugų, prie butelio galėjau laisvai filosofuoti valandų valandas, bet kalbėti viešai, didelei auditorijai? Juokaujat? Turėjau didžiulę viešo kalbėjimo baimę, kuri buvo išbandyta studijų laiku praktiškai ir po to tik dar labiau sustiprėjo. Bet tąkart tikrai nebuvo ką daryti. Meldžiausi mintyse, uždėjus rankas meldėsi ir bendruomenė, na, ir išėjau į laukiančią salę. Tada kažką kalbėjau. Iš savo gyvenimo kelio, turbūt.. Reiktų pakartoti – niekaip nepavyktų. Bet kai paskaitos laikas baigėsi, pamačiau įsijautusių klausytojų akis, ašaras, o vėliau ir padėkas. O bendruomenės moterys džiaugėsi ir kartu priekaištavo – jeigu taip gali kalbėti, tai ko iki šiol tylėjai, mums nesakei?
Tiesa pasakius, mano nuopelnų šioje situacijoje beveik nebuvo. Kai nuoširdžiai tarnauji, Dievas duoda tau ir išminties, ir iškalbos, ir gebėjimų, ir viso kito, ko tik Jo misijai reikia. Žinoma, reikia ir pasiruošimo – savo darbą turi padaryti. Bet nereikia užmiršti, tikrasis Alfa organizatorius yra Jis – tu tik esi jo veikimo dalis. Jeigu tai priimi – viskas klojasi kaip iš pypkės. Bet jeigu tik, pasijutęs kietas, kažką pradedi „laužti“ iš savęs, be Jo – žinai geriu už Jį, paprastai išeina šnipštas. Patikrinta praktiškai.
Šiaip ar taip, po šitos paskaitos tapau „etatiniu“ Alfa kalbėtoju – pradėjau gilintis į šią sritį ir tęsiu tą veiklą iki šiol turbūt gerą dešimtmetį. Maža to, taip nebūna, kad tarnaudamas gautum dovanų tik Jo veiklai. Dievas kažkaip paėmė tą viešo kalbėjimo baimę visiems laikams – dabar galiu kalbėti kad ir tūkstantinei auditorijai, vesti laidą tiesioginiame eteryje, leisti kas savaitines laidas yuotube..
Džiaugsmo ir veiklų bendruomenėje iš tiesų netrūko. Tik pradžioje atrodo, kad bus neįmanoma arba sunku skirti tarnystėms vakarą-du per savaitę. Iš tiesų, kai jauti prasmę, kai matai žibančias bendraminčių akis, žmones, atrandančius tikėjimą ir keičiančius gyvenimo kryptį – viskas tampa lengva. Bažnyčia, į kurią ėjai dešimt metų, kaip į kažkokią viešą, bet svetimą erdvę staiga tampa sava – tu visus pažįsti ir tave beveik visi pažįsta. Jautiesi kaip namie, o gal būt net geriau. Tiesa, ne visiems taip atrodė. Tėvai ir uošviai į naujus pokyčius žiūrėjo su įtarimu. Kad šeimyna dingsta savaitgaliais ir vakarais – dar pusė galo. Bet kad užėję į bažnyčia puola glėbesčiuotis su nepažįstamais žmonėmis – čia jau kažkas ne taip. Matyt, jau čia sekta…
Darbe irgi pokyčių savyje nenuslėpsi. Buvo žmogus kaip žmogus, ir bokalą vakarais su vyrais pakilnodavo, apie moteris ir aną galą pajuokaudavo, o dabar kažkaip vengia. Visai sudavatkėjo. Ar tik nebus į sektą pakliuvęs…
Juokaudamas (bet rimtu veidu) prisipažindavau, kad tikrai į sektą pakliuvau, laimei – pačią didžiausią pasaulyje – krikščionių, kuriai priklauso per pusantro milijardo žemės gyventojų…
Šiais individualizmo laikais, kada koncentruojamasi į gaunamus malonumus ir patogumą, pastebėjau, kad daugeliui net tikrai tikinčių žmonių sunku suprasti nuolat veikiančios bendruomenės poreikį. Daugelis neatsisako sudalyvauti viename kitame projekte, konkrečioje misijoje, bet metai iš metų apriboti save viena bendruomene ir veikla jiems atrodo nepriimtina. Todėl keliaujama per bažnyčias, ieškoma vis dvasingesnių kunigų, labiau Dievo vedamų bendruomenių, prie kurių prisijungiama, kol ten gerai ir išeinama, kai nelabai. Iš esmės neprisirišama prie nieko – amžina kelionė kažkur šalia.
Tačiau, mano įsitikinimu, žmonės save tuo ir nuskurdina. Mat, tokiu atveju darai, kas tau patinka ir vengi to, kas sunku. Ne paslaptis, kad labiausiai Dievas tave augina ir gludina per sunkesnius epizodus, asmenines ir bendruomenės krizes, sunkesnius tau žmones bei visus kitus išbandymus. Viso to, ko tikrai neišvengsi, gyvendamas daug metų vienoje bendruomenėje.
