Spalio 18 d. LSMU ligoninėje Kauno klinikose buvo paminėtas šv. Lukas, medikų globėjas. Šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, koncelebravo arkivyskupo sekretorius ir kurijos vicekancleris kunigas Vincentas Lizdenis, LSMU kapelionas ir Kauno klinikų vyriausiasis kapelionas monsinjoras Artūras Jagelavičius, Kauno klinikų kapelionai kunigai Nerijus Pipiras bei Sigitas Jurkštas.
Šv. Mišiose dalyvavo Kauno klinikų generalinis direktorius prof. Renaldas Jurkevičius, direktorius medicinai ir slaugai prof. Kęstutis Stašaitis, LSMU Medicinos fakulteto dekanas prof. Algimantas Tamelis ir kiti Kauno klinikų administracijos darbuotojai, skyrių vadovai, gydytojai bei slaugytojai. Giedojo Kauno klinikų moterų vokalinis ansamblis „Kolegės“.
„Šiandien mūsų šventė apie tai, kad prisimename žmogų, kuris parašė vieną iš Evangelijų, pats buvo gydytojas, taip pat menininkas, to meto kontekste išsilavinęs. Jis buvo tas, kuris „užregistravo“ Evangelijoje tokius jautrius dalykus, detales, kurių nepastebėjo kiti evangelistai. Jis kaip gydytojas pabrėžė istorijas, kur Jėzus gydo ligonius, sutinka kenčiančius. Luko evangelijoje kitaip išryškinta Viešpaties gailestingumo tarnystė. Luko evangelijos puslapiuose pilna švelnumo, džiaugsmo ir meilės epizodų“, – sakė arkivyskupas Kęstutis Kėvalas savo homilijoje.
Joje ganytojas atkreipė dėmesį, jog paskelbtoji Evangelija pagal Luką (Lk 10, 1–9) pasakoja tarsi Jėzaus strategiją, kaip suorganizuoti Evangelijos skelbimą, kad jis būtų efektyvus ir veiktų žmonių širdis. Jėzus turėjo planą ir tikslą. Jis siuntė mokinius, juos „instruktavo“ ir „apšildanti komanda“ ėjo priekyje, o pats ėjo paskui, tada ateidamas skelbti „tiesiai šviesiai“.
„Kas gi naujo tame Viešpaties darbe? Įdomiausia, kad gimsta idėja, kad daryti gera gali būti organizuotos pastangos. Kitais žodžiais tariant, ne tik spontaniška mane ištikusi pagava, bet taip pat aš galiu dirbti tikslingai ir suorganizuoti gero darymą taip, kad jis būtų efektyvesnis“, – kalbėjo arkivyskupas, atkreipdamas dėmesį, jog pirmos slaugos įstaigos gimsta būtent krikščionių pastangų aplinkoje.
Šv. Mišių su medicinos darbuotojais homilijoje arkivyskupas pabrėžė bendrystės svarbą – bendrystė kyla iš pačios mūsų prigimties, ir visos pastangos kurti bendrystę iš tikrųjų eina į sveikatą. Gydymas prasideda nuo bendrystės santykio, kai žmogus atsako „noriu“ į Jėzaus klausimą, ar jis nori pagyti. Esame gelbėjami per santykį.
„Šiandien, brangieji, kai matau jus susirinkusius ir kai mes prisimename šitą tikrovę, tikrai kyla didelis dėkingumas ir pasididžiavimas, nes jūs esate jautrūs ir tai tikrovei, kurią mes vadiname žmogaus dvasia. Tai yra slėpiningas dalykas, bet jis ypatingai tais kritiškais momentais pradeda reikštis. Ir šiandien, kaip gydymo įstaigos darbuotojai, prisimenam tą Jėzaus kvietimą: ,Būkit gailestingi kaip jūsų Tėvas gailestingas’. Galėtume sakyti, kad būtent ligoninė yra ta gerojo samariečio užeiga. Krikščionys tokias užeigas steigė nuo pat bendruomenės įsikūrimo pradžios“, – sakė arkivyskupas, šia proga padėkodamas visiems medikams ir pabaigoje atkreipdamas dėmesį į kelias popiežiaus Pranciškaus mintis, kurias jis užrašė savo Žinioje 30-ajai Pasaulinei ligonių dienai.
Jėzaus kvietimas būti gailestingiems kaip Tėvas įgauna ypatingą reikšmę sveikatos priežiūros darbuotojams. Turiu galvoje gydytojus, slaugytojus, laboratorijų technikus, ligoniais besirūpinančius pagalbinius darbuotojus, taip pat daugybę savanorių, kurie aukoja savo brangų laiką padėdami kenčiantiems žmonėms. Brangūs sveikatos priežiūros darbuotojai, su meile ir kompetencija vykdoma jūsų tarnystė ligoniams pranoksta jūsų profesijos ribas ir tampa misija. Jūsų rankos, liečiančios kenčiantį Kristaus kūną, gali būti gailestingųjų Tėvo rankų ženklas. Įsisąmoninkite, kad jūsų profesija yra labai garbinga, drauge supraskite ir jos atsakomybę.
Dėkokime Viešpačiui už medicinos mokslo pažangą, ypač pastaruoju metu. Naujos technologijos leido taikyti ligoniams labai naudingus gydymo metodus; moksliniai tyrimai ir toliau vertingai prisideda prie senų ir naujų patologijų įveikimo; labai išsiplėtojo reabilitacinės medicinos žinių ir kompetencijos apimtis. Tačiau visa tai niekada neturi užgožti kiekvieno ligonio unikalumo, jo orumo ir trapumo (4) Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl taikant kiekvieną gydymo metodą negalima ignoruoti poreikio išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Net kai neįmanoma išgydyti, visada įmanoma rūpintis, visada įmanoma paguosti, visada įmanoma pasiekti, kad pacientas pajustų artumą, rodantį, jog žmogumi domimasi labiau negu jo patologija. Todėl tikiuosi, kad sveikatos darbuotojų ugdymo procesai padės jiems išsiugdyti gebėjimą išklausyti ir užmegzti ryšį.“ (sk. 3)
