Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija, sakyta švenčiant Velykų rytmečio liturgiją Kauno arkikatedroje bazilikoje balandžio 9 d.
Brangūs broliai ir seserys, su Šventomis Velykomis!
Kaip gera vėl naujai išgirsti tą džiaugsmingą žinią „Kristus prisikėlė!“ Kaip džiugu mums drauge švęsti Viešpaties pergalę prieš mirtį! Juk ir mums ji reiškia amžinojo gyvenimo galimybę, kurio tikrumą skelbia Velykų iškilmė!
Prisikėlimu iš numirusių mums atsiveria giliausia Jėzaus veiklos, didingų ženklų ir kančios ant kryžiaus prasmė. Iš meilės žmogui Kristus peržengia mirties vartus, kad kiekvienas susivienijęs su Juo nebijotų žengti paskui Jį į gyvenimą be pabaigos. Visatos Viešpats žmogų sukūrė pagal savo paveikslą ir trokšta, kad Jo kūrinys amžinai gyvuotų! Dievas trokšta bendrystės su žmogumi ir siūlo savo meilę žmonijai sakydamas: „Aš sudarysiu su jais amžiną sandorą, aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Bar 2, 35).
Be prisikėlimo iš mirties mūsų gyvenimas būtų neįmenama mįslė. Kodėl visa, ką žmogus kuria, aukojasi ir su meile dovanoja, turi pranykti mirties tamsoje? Kodėl reiktų kovoti už tiesą, stengtis dėl gėrio ir siekti tobulumo, jei viskas baigtųsi pelenais? Tokia skausminga tikrovė būtų nepakeliama.
Ne veltui amžinojo gyvenimo nuojauta gyvavo žmonių širdyse jau seniai. Štai išnyra psalmėje užrašytas žodis: „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 10). Nuskamba ir pranašo Izaijo šūksnis: „Tavo mirusieji gyvens, kūnai jų prisikels… Pabuskite ir šaukime iš džiaugsmo visi kurie gulite dulkėse!“ (Iz 26, 19). Visa tai liudija apie žmogaus viltį amžinuoju gyvenimu. Ji ilgai ruseno išrinktoje tautoje laukiant Viešpaties Mesijo. O po Jėzaus Prisikėlimo iš mirties ši tikrovė tapo istoriniu įvykiu!
Evangelistas Jonas kalba, kas atsitiko apaštalui Petrui ir kitam mokiniui, išvydus tuščią kapą: „Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Įvyko širdies ir proto perkeitimas. Jie priėmė stulbinančią prisikėlusio Jėzaus žinią. O tada apaštalas Petras, susitikęs savo mokytoją, grįžusį iš mirties, drąsiai patvirtino „Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs… kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių“ (Apd 10, 39, 41).
Vėliau apaštalai, kalbėję „Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti“ (Žyd 10, 42), ir ankstyvosios Bažnyčios gausus būrys ištikimųjų mokinių tapo kankiniais, nes drąsiai skelbė Prisikėlusį Kristų. Jie mums paliko jų susitikimo su Prisikėlusiuoju liudijimą, kurio drąsinama ir šiandienos Bažnyčia.
Šio širdies ir proto atvirumo Viešpats prašo ir iš mūsų. Dažnai savyje laikome seną raugą – įsiskaudinimo, nusivylimo ar pykčio. Tai trukdo mums pradžiugti Velykų žinia. O reikia tik atverti širdis, kad Jėzaus prisikėlimo džiaugsmas įsismelktų į mūsų gyvenimo nuotaiką. Juk Viešpats per pranašą Ezekielį yra pažadėjęs; „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia“ (Ez 36, 26).
reikia tik atverti širdis, kad Jėzaus prisikėlimo džiaugsmas įsismelktų į mūsų gyvenimo nuotaiką.
Todėl mes šios šventinės liturgijos metu tarsi iš naujo esame kviečiami priimti Prisikėlusiojo padrąsinimą pasitikėti Jo kvietimu. Juk būdami vienybėje su Juo ir mes dalyvaujame Jo prisikėlime. Todėl apaštalas Paulius mus ragina „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse“ (Kol 3, 1), arba kaip Laiške žydams užrašyta: „Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus“ (Žyd 10, 23). Tai vis nuorodos, kviečiančios mus būti Prisikėlimo žmonėmis. Jos kalba, kaip turi gyventi Velykų žinią priėmęs žmogus, – liudydamas viltį, dovanodamas ramybę ir Kristaus prisikėlimo liudijimą.
Kaip mums reikia šiandien tokios nepalaužiamos vilties ir stovėjimo tiesoje! Juk tai gydo mūsų pavargusias, o neretai ir nusivylusias širdis. Matome karo siaubą Ukrainoje, bet tikime, kad neteisybė, smurtas ir nekaltųjų kančios bus sustabdytos. Turime tam pagrindą, nes Prisikėlimą mes jau patyrėme per mūsų Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo stebuklą prieš 33-ejus metus. Tai teikia pasitikėjimą ir toliau, kad mūsų visuomenė nepraras laisvės ir išsaugos žmogaus asmens, šeimos ir gyvybės sampratas. Prisikėlimo džiaugsmas teikia viltį mūsų šeimoms, jaunimui, vaikams, o ir mums paties, kad neįveiks mūsų nuodėmės klasta, nes Prisikėlęs Viešpats ir toliau mus stiprins Šventosios Dvasios nužengimu į mūsų širdis.
Brangieji, Velykos skatina apsisprendimą žvelgti su viltimi į šį pasaulį ir nuolat pastebėti, kokių dovanų mes iš Dievo esame gavę, o ne tik pabrėžti, ko neturime. Padovanokime savo įkvėpimą, viltį ir entuziazmą savo Bažnyčiai ir mūsų Lietuvai! Neįsikniaubkime tik į savo reikalus, bet matykime aplink save kitus žmones, jų reikmes, o ypač vargšus, kuriems reikia padėti. Taip pastebėsime ir patį Kristų, veikiantį mūsų tarpe.
Viešpats Velykų švente mus guodžia, pasak pranašo Izaijo, „nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10). Ir mums šiandien tenuskamba angelo padrąsinimas, kaip ir moterims, atbėgusioms tą rytą prie kapo: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas“ (Mt 28, 5). Te Velykų žinia naujai dovanoja mums viltį ir tikėjimo džiaugsmą! Te priimta tiesa apie Kristaus prisikėlimą dovanoja mums ramybę ir paguodą!
Su Šventomis Velykomis!
