Brangūs broliai ir seserys,
Su Šventomis Kalėdomis! Sulaukėme brangios mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Gimimo iškilmės! Ji vėl žengia į mūsų laiką, primindama nuostabią dovaną: Dievas yra šalia, Jis yra su mumis! VIII a. prieš Kristaus gimimą pasigirdo pranašo Izaijo žodis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia ʻDievas su mumisʼ“ (Mt 1, 23). Šiuos žodžius pranašas Izaijas ištaria Jeruzalėje, kurią tuo metu supo politinė ir dvasinė krizė. To meto karalius Ahazas, išsigandęs ir pasimetęs dėl savo krašto ateities, kreipiasi į Izaiją patarimo, o šis padrąsina karalių pasitikėti, jog Dievas ir toliau yra su savo tauta. Jis nepalieka savo žmonių likimo valiai. Karo grėsmė, politinė baimė, tikėjimo krizė – viskas yra įveikiama, nes Dievas pasiruošęs padėti žmogui, kuris Jį priima. Ši pranašystė, išsipildžiusi Betliejaus kūdikio gimimu, sustiprino ir guodė to meto žmones, gyvenusius romėnų priespaudos metais. Viešpaties gimimo įvykis drąsina ir mus, šiandien patiriančius nesaugumą, neramybę, o ir tarpusavio susipriešinimą.
Kalėdų Evangelija mums pasakoja: Marija jau laukiasi, o Juozapas žino, kad vaikas ne jo, tad, atrodo, griūna visi planai ir lūkesčiai. Tačiau čia atsiskleidžia Dievo veikimas. Angelo ištartas „Nebijok“ (Mt 1, 20) padrąsina Juozapą pasitikėti Dievu ir priimti slėpiningą Jo valią. Tai vienas dažniausių Dievo žodžių Šventajame Rašte. Juozapas kviečiamas priimti ne tik Mariją, bet ir slėpinį, kuris viršija jo supratimą. Dievas veikia, pranokdamas žmogaus vaizduotę, nes Jam nėra negalimų dalykų. Marija ir Juozapas mums palieka pasitikėjimo ir paklusnumo Dievui pavyzdį. Jie nežino, kaip įvykiai klostysis toliau, bet pasitiki Dievo vedimu. Juozapui patikėta užduotis duoti kūdikiui Jėzaus vardą, kuris reiškia „Viešpats gelbsti“. Jėzaus vardas atskleidžia Jo misiją: Jis ateina išgelbėti žmonijos ir beprasmybės, iš nuodėmės, iš amžinosios mirties. Jis dovanoja žmonijai Dievo artumą, primenantį: visi esame vieno Tėvo vaikai, todėl mūsų pašaukimas ieškoti vienybės, sutarimo, taikos. Evangelija primena ir kitą Jėzaus vardą – Emanuelis, tai reiškia „Dievas su mumis“. Štai Kalėdų šerdis. Dievas nėra tolimas stebėtojas. Jis yra su mumis – mūsų nerime, mūsų neaiškume, mūsų trapume. Jis ateina ne tada, kai viskas aišku, bet kai reikia Jo artumo.
Kalėdų įvykių aprašyme pasigirsta dangaus kareivijos giesmė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Galėtume paklausti: o kas tie žmonės, kuriuos Dievas myli ir kodėl Jis juos myli? Evangelija mums pateikia pavyzdžių: tai Marija ir Juozapas, Elzbieta ir Zacharijas, Simeonas ir Ona; tai paprasti Betliejaus piemenėliai, budėję tą naktį laukuose, ir iškilūs išminčiai, atvykę iš tolimo krašto. Visus juos sieja bendras bruožas – jie buvo jautrūs Dievo žodžiui. Jų širdys buvo atviros Dievo veikimui, jie mokėjo klausytis Viešpaties savo širdyje, jie laukė Jo ir ilgėjosi. Ir Dievas jiems atsiliepė. Jis apsireiškė jų gyvenime nuostabiu būdu, juos aplankydamas, pradžiugindamas ir padrąsindamas. Į jų laukiančias širdis galėjo įeiti Dievo šviesa, o su ja – ir Jo ramybė.
Štai Kalėdų šerdis. Dievas nėra tolimas stebėtojas. Jis yra su mumis – mūsų nerime, mūsų neaiškume, mūsų trapume. Jis ateina ne tada, kai viskas aišku, bet kai reikia Jo artumo.
Dievas ieško žmonių, kurie galėtų būti Jo ramybės nešėjai ir skelbėjai. Šv. Mišių metu skamba: „Palinkėkite vieni kitiems ramybės.“ Tai priminimas mums, kad ir mes turime būti ramybės nešėjai savo šeimose, savo bendruomenėse, mūsų Tėvynėje. O tam reikalinga jautri širdis Dievo balsui, apdovanojančiam žmogų pasitikėjimu ir drąsa. Tai gebėjimas nepasiduoti baimei. Tai galia atsispirti konflikto pagundai, mokėti sustoti, įsiklausyti, neatsakyti piktu į pikta. Kalėdos mus moko ramybės meno, mokėjimo išgirsti mums kalbantį Dievą ir vieni kitus. Tai atvirumas slėpiningam Viešpaties veikimui, kurio išmokstame maldoje, kai dovanojame Dievui savo brangų laiką.
2025-ieji, Jubiliejaus metai Bažnyčioje, mus nuolat guodė šūkiu „Viltis neapgauna“. Šie apaštalo Pauliaus žodžiai buvo drąsiai ištarti, „nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Viltis neapgauna, nes remiasi ne ideologijomis ar pažadais, bet Dievo artumu. Todėl ir Kalėdos mums yra vilties žinia apie Dievą, įžengusį į mūsų tarpą, į mūsų pasaulį, į mūsų širdis. O jas reikia saugoti, kad nepasiduotų nusivylimui ir susipriešinimui. Kristus gimsta ne tik Betliejuje. Jis nori gimti mūsų šeimose, mūsų visuomenėje. Kalėdų stebuklas tęsiasi ten, kur žmogus pasirenka dialogą vietoj konflikto, atjautą vietoj pasmerkimo, viltį vietoj baimės. Graži tradicija iš Jėzaus gimimo vietos į visas pasaulio šalis išvežioti Betliejaus ugnį. Skautų jaunimas parskraidina lėktuvu šią gyvą liepsnelę ir į Lietuvą, ji pasklinda po mūsų parapijas, bendruomenes. Šis labai gražus ženklas kalba, kad šviesa, sklindanti iš Betliejaus, toliau skleidžiasi pasaulyje, kad viltis dėl žmonijos susitaikinimo, susikalbėjimo ir sutarimo yra įmanoma. Tegul šių Jubiliejaus metų vaisius – vilties paguoda – toliau šviečia mums, net jei patenkame į audringą ginčų jūrą. Tegul dovanoja mums pasitikėjimo Dievu ir vieni kitais dovaną!
Ateinantys 2026-ieji dovanoja kitą mums brangų laiką, kai minime Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo 100 metų jubiliejų. Kauno arkivyskupijai ir kitoms tuo metu įsteigtoms Lietuvos vyskupijoms šis Jubiliejus primena labai svarbią Kalėdų tiesą – Viešpats nepasitraukia nuo žmonijos istorijos, net jei atrodytų, kad Jis tyli. Jėzus gimsta ne idealiomis sąlygomis, bet neramumų ir netikrumo laiku. Tai siunčia žinią, kad viltis nėra prabanga, skirta tik ramiems laikams. Ji skirta būtent laikui, kai sunku tikėti ateitimi. Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę 1918 metais, pradėjo entuziazmo pilną krašto statybos darbą, kuriame ir Bažnyčia atliko svarbų vaidmenį. Tačiau ištikusi sovietinė okupacija grasino atimti bet kokią laisvo rytojaus viltį. Ačiū Dievui už mūsų brolių ir seserų širdis, kuriose degė Betliejaus šviesa, nežiūrint gūdžios priespaudos nakties. Šiandien vėl džiaugiamės laisvu gyvenimu. Tačiau turime budėti, kad mūsų laisvė nebūtų pretekstas nuodėmės nelaisvei. Tai mūsų silpnumas nepasitikėti, aštriai kalbėti vieni apie kitus. Turime neleisti, kad Kalėdų žinia apie ramybę ir viltį, taiką ir susitaikinimą mūsų Tėvynėje būtų užgožta!
Tegul šios Kalėdos padovanoja mums, mūsų šeimoms ir mūsų mylimam kraštui ne tik šventinę nuotaiką, bet ir ramybę, drąsią viltį ir mus vienijantį žvilgsnį! Kalėdų istorijoje matome labai skirtingus žmones: piemenis ir išminčius, vargšus ir turtingus, vietinius ir atvykėlius. Juos suvienija ne interesai, o tas pats žvilgsnis į Kristų. Melskime, kad ir mes Kristaus žvilgsniu matytume brolius ir seseris, ypač tuos, kuriems reikia padėti! Melskime taikos pasauliui, ypač broliams ir seserims Ukrainoje! Melskime, kad Naujieji Metai atneštų ramybę ir viltį, kuri stipresnė už baimę! Tegul Betliejaus šviesa primena mums taiką ir vienybę, prasidedančią nuo mūsų pasirinkimų!
