Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija švenčiant Mergelės Marijos Ėmimą į dangų (Žolinę) Pažaislyje.
Brangūs broliai ir seserys,
šiandienos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Iškilmė mums yra tarsi mažosios Velykos, kuriose prisimename didžiulę Dievo dovaną žmogui – prisikėlimą iš numirusiųjų ir amžinąjį gyvenimą. Mergelė Marija su siela ir kūnu savo Sūnaus Jėzaus Kristaus yra paimama į Dangų. Tai Sūnaus dovana Motinai. Tai Dievo dovana žmogui. Mergelė Marija, pasak ją pasveikinusio angelo Gabrieliaus, yra „malonėmis apdovanotoji“ (Lk 1, 28). Tai Bažnyčios tikėjime apima Marijai tekusią nekaltojo prasidėjimo malonę bei jos paėmimo į dangų dovaną, liudijančią ypatingą Dievo Motinos vaidmenį žmonijos istorijoje. Šis iškilmingai švenčiamas slėpinys mums skelbia nuostabią perspektyvą, į kurią visi esame kviečiami, – Dangaus karalystę. Apie ją kiekvienų iškilmingų šventų Mišių metu drauge arba asmeniškai melsdamiesi Apaštalų išpažinimą tariame žodžius: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.“
Ši iškilmė mus kviečia pamąstyti apie dangų. Kasdienybės rutinos, darbų ir rūpesčių sūkuryje labai lengva užsimiršti, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas. Kaip paprastai ir aiškiai skamba Bažnyčios Katekizmo atsakymas į klausimą, kam žmogus gyvena žemėje, – kad vykdytų Dievo valią ir nueitų į dangų. Prisiminti esminį savo gyvenimo tikslą, mums dovanotą amžinojo gyvenimo dovaną reiškia jau šiam gyvenimui suteikti džiaugsmo ir vilties skonį, kurio taip reikia mums, neretai išvargusiems žemės keleiviams. Mums svarbus įprotis atrasti kasdienybėje progų – sustoti ir pauostyti, kaip kvepia rožės, pakelti galvą ir pasidairyti į bekraštį. pilną žvaigždžių dangų, pažvelgti į kūdikio akis ir įžvelgti Kūrėjo šypseną.
Viena svarbiausių ir dažniausiai pasitaikančių Jėzaus mokymo temų buvo Dangaus karalystė. Jis apie ją kalbėjo kaip apie prisiartinusią prie mūsų tikrovę (plg. Mt 10, 7), kaip apie tą, kuri jau yra mūsų tarpe, kurią reikia priimti kaip Dievo dovaną ir apsispręsti gyventi jos nuotaika. Ji tik savo jėgomis negali būti pasiekta, ji turi būti priimta kaip dovana. Jai priimti reikalingas tikėjimas; ši galia daro žmogų Dangaus karalystės dalininku. Jėzaus žodžiais, „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 47). Tad tikėjimas mumyse išskleidžia mus pačius pranokstančią galią. Jėzaus misija buvo pažadinti žmonėse šią galią. Štai dėl ko Jėzus ėjo iš vieno miesto į kitą skelbdamas Dievo žodį (Mk 1, 38); štai dėl ko Jis skatino mokinius eiti ir skelbti (Mk 3, 14); štai dėl ko ragino atsiversti, pasikeisti savo protu ir širdimi, pamatyti pasaulį ne tik iš savo perspektyvos, bet iš Dievo, kuris mus sukūrė iš meilės.
Tikėjimas nėra maginė galia. Tai apsisprendimas – pasitikėti Dievo žodžiu, Jo pažadu, pagaliau priimti Jo draugystę. Tikėjimas kviečia reorganizuoti gyvenimą, keisti požiūrį ir netarnauti dviem šeimininkams. Tikėjimo galia kyla iš tiesos priėmimo, iš apsisprendimo pritarti tiesai, apie kurią Jėzus kalbėjo.
Tikėjimas nėra maginė galia. Tai apsisprendimas – pasitikėti Dievo žodžiu, Jo pažadu, pagaliau priimti Jo draugystę. Tikėjimas kviečia reorganizuoti gyvenimą, keisti požiūrį ir netarnauti dviem šeimininkams. Tikėjimo galia kyla iš tiesos priėmimo, iš apsisprendimo pritarti tiesai, apie kurią Jėzus kalbėjo.
Tikėjimas neįmanomas be įsijautimo. Jėzus kalbėjo apie meilę Dievui, visiems žmonėms ir kūrinijai. Jėzus atskleidė Dievą kaip meilės Dievą. Kas nori su Juo bendrauti, turi įsijausti į Jo kalbą, į Jo būdą komunikuoti ir save apreikšti. Taigi tikėti į Dievą – tai tikėti, kad gėris yra galingesnis nei blogis, kad tiesa yra stipresnė nei melas. Tikėti reiškia, kad galiausiai gėris ir tiesa triumfuos, kad Dievas stipresnis už šėtono kėslus. Tikėjimas tokia tiesa žmogų daro laisvą (plg. Jn 8, 32) mylėti. Jei žmogus tam pasiryžta ir tai praktikuoja, per tokio žmogaus gyvenimą Dangaus karalystė artėja į mūsų tikrovę. Ji iš tiesų tarsi garstyčios grūdelis išauga į didžiulį medį (Mt 17, 20), kurio pavėsyje gera prisiglausti. Tada Dangaus karalystė yra „arti“, tada ji „ateina“ „tarp mūsų“.
Mergelė Marija yra mums prisiartinusios Dangaus karalystės pavyzdys. Ji ištarė „taip“ Dievo iniciatyvai įžengti į mūsų tarpą ir tapti žmogumi. Ji skubėjo dalytis Gerąja naujiena su savo giminaite Elzbieta, pradžiugusia, kad gavo Dievo veikimo ženklą savo pačios gyvenime. Elzbieta pavadina Mariją „laiminga įtikėjusia“ tuo, kas jai buvo pasakyta. Tikėti – tai būti laimingam, nes tikėjimas reiškia išeitį iš sudėtingiausių gyvenimo situaciją. Marija yra pavyzdys, kaip žmogus gali atsilaikyti išbandymo metu. Ji matė savo Sūnų pajuoktą ir nuteistą, nešantį Kryžių ir mirštantį ant jo. Marija stovėjo prie Kryžiaus. Ji negalėjo visko suprasti, kodėl taip įvykiai klostėsi, bet su tikėjimu stovėjo iki galo. Ir mus ji moko meno ištverti kančios ir išbandymo valandą. Ji tikėjo, todėl mylėjo, todėl ištvėrė. Todėl ji yra „laiminga įtikėjusi“. Tam ir mes esame pakviesti.
Apsispręsti tikėti ir mylėti reiškia jau dabar žengti į dangų. Jei Dangaus karalystė yra tarp mūsų, tai ji čia pasireiškia per mūsų santykius, mūsų nusiteikimą Dievo ir kito žmogaus atžvilgiu. Dangus artėja, kai apsisprendžiame mylėti. Tada ir Dievas nėra tik graži idėja ar teorija; tada Dievas ir Jo meilė įsikūnija, tampa apčiuopiama per žmogaus, apsisprendusio mylėti, veiksmą. Dangus arti, jei į jį žengti jau čia, šioje tikrovėje, pasiryžta žmogaus širdis.
Bažnyčia, skaitydama šiandien Apreiškimo apaštalui Jonui žodžius apie „moterį, apsisiautusią saule“, suprato čia kalbant apie Mergelę Mariją. Tai ji dalyvauja tame kosminiame mūšyje – kovoje su slibinu, su blogiu. Ši moteris išgelbėja savo kūdikį berniuką, per kurį ateina mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir Mesijo valdžia (plg. Apr 12, 10). Tai nuoroda į ypatingą Marijos vaidmenį išganymo istorijoje. Ji dalyvauja Dievo plane kaip ta, kuri bendradarbiauja įveikiant pasaulio blogį. Tai mums padrąsinimas ir kvietimas kviesti Dievo Motiną į pagalbą prašant jos užtarimo mūsų neramaus pasaulio ir mūsų pačių kovose. Ne veltui sena liturginė malda Mergelei Marijai prasideda žodžiais: „Tavo apgynimo šaukiamės.“
„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius” (Lk 1, 42) – šitaip tarusi Elzbieta primena mums ypatingą Kūrėjo dovaną, suteiktą Mergelei Marijai. Šiandienos Dievo Motinos Ėmimo į dangų šventė tedrąsina ir mus priimti Dievo palaiminimą, kvietimą žengti į dangų. Te mūsų kasdienis apsisprendimas mylėti tampa mums paguodos ženklu, kad artėjant mūsų gyvenimo užsklandai būsime ir mes pakviesti įžengti į Tėvo meilės Dangų.
