Šiandien mūsų Kalėdas sunku įsivaizduoti be kultinio filmo „Vienas namuose“ (angl. Home alone). Tačiau pažvelkime į visiems pažįstamą istoriją kitu kampu – iš gilesnės, krikščioniškos prasmės perspektyvos.
Praėjus daugiau nei 30 metų nuo pasirodymo, filmas „Vienas namuose“ išlieka mylimas kaip grynas kalėdinis linksmybių šaltinis: burleskiniai spąstai, šmaikštus aštuonmetis ir du įsilaužėliai, kurie, nepaisydami patiriamų kūno sužalojimų, vis tiek nepasiduoda. Tačiau į šio filmo žavesį įaustos ir tylesnės religinės potekstės, suteikiančios jam emocinio gilumo – ir tas gilumas nėra atsitiktinis.
Režisierius Chrisas Columbusas, kuris filmui suteikė daugiau poteksčių, nei daugelis žiūrovų suvokia, užaugo katalikiškoje aplinkoje ir mokėsi katalikiškoje vidurinėje mokykloje. Nors Johnas Hughesas parašė scenarijaus pagrindą, būtent Columbusas išplėtojo vieną dvasiškai labiausiai įkrautų filmo elementų – senojo Marlio personažą, kurį suvaidino Robertsas Blossomas.
Pradiniame Hughes’o scenarijuje jau buvo garsioji bažnyčios scena, kurioje Kevinas Makalisteris, kurį vaidina Macaulay’us Culkinas, randa netikėtą ramybės akimirką Kalėdų chaose. Tačiau paslaptingasis kaimynas, sniegą kasantis vyras su sužeista ranka ir sergančia širdimi, tuomet turėjo tik antraeilį vaidmenį. Columbus tyliai perrašė dalį scenarijaus, giliau įpindamas Marlio figūrą į pasakojimą. Šis papildymas ne tik praturtino siužetą – jis suteikė filmui sielą.
Dar prieš bažnyčios atradimą filmas žiūrovą veda krikščioniškos simbolikos link. Netyčia vienas namuose paliktas Kevinas išeina į miestą, kol supranta, kad jį seka du vagys (Joe Pesci ir Daniel Stern). Išsigandęs jis bėga gatve ir prieina prie bažnyčios su lauko prakartėle, kur pasislepia tarp natūralaus dydžio piemenų skulptūrų. Vagys nesiryžta sekti paskui jį; vienas net svarsto, ar Kevinas neįbėgo į bažnyčią, tačiau abu atsisako „eiti vidun“. Scena lengva, bet siunčia aiškų signalą apie šventos erdvės saugumą.
Pagrindinė scena
Vėliau filme įsimintinai bažnyčios scenai nufilmuoti buvo panaudotos dvi skirtingos bažnyčios. Išorės vaizdai buvo filmuojami Trejybės jungtinėje metodistų bažnyčioje Vilmette, Ilinojuje, o interjeras – Grace episkopalinėje bažnyčioje Ouk Parke. Tačiau kūrybinė komanda pridėjo pamaldumo detalių – šv. Pranciškaus Asyžiečio, Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo statulas – kad erdvė atrodytų kaip katalikų bažnyčia.
Kevinas įsliūkina į šventovę, chorui giedant „Tyli naktis“, ir įžengia būtent per galingiausias eilutes: „Angelų giesmė skamba nakčia, Nešdama piemenims žinią šią: Jau Išganytojas čia!“ Kamera slysta pro degančią šventovės žvakę pirmame plane – reikšmingą detalę, nes katalikų bažnyčiose ši liepsna žymi Kristaus buvimą.
Kevinas, didžiąją filmo dalį gyvenęs baimėje ir nesusipratimuose, slenka link suolų tarsi artėdamas prie klausyklos. Ir tam tikra prasme taip ir yra. Marlis sėdi tyliai, lyg lauktų, kas ateis. Kevinas, kuris anksčiau jo bijojo, dabar atranda švelnią, sužeistą sielą.
Jų pokalbis paprastas. Kevinas prisipažįsta savo klaidas, Marlis atveria šeimines žaizdas. Nors nieko tiesiogiai sakramentinio čia nevyksta, forma bet kuriam katalikui atpažįstama: atgailaujantis žmogus, klausantis kitas ir nuoširdumo akimirka, tampanti emociniu filmo centru.
Kai kurie žiūrovai įžvelgia Marlį net kaip Kristaus figūrą. Ir filmo vaizdiniai tam sudaro prielaidas. Ankstyvose scenose Marlio ranka pervertą sužeidimą dengia tvarstis – vaizdas, primenantis Kristaus žaizdas. Pabaigoje, kai jis ištiesia ranką Kevinui bažnyčioje, žaizda jau užklijuota pleistru, o paskutinėje scenoje atrodo visiškai sugijusi.
Ar Columbus sąmoningai kūrė šią paralelę – neįmanoma pasakyti, nes filmas to aiškiai neįvardija. Tačiau struktūra akivaizdi: nesuprastas, kitų atmestas, sužeistas žmogus sugrįžta lemiamu momentu ir išgelbsti Keviną, kai šis pats savęs išgelbėti nebegali. Galiausiai, nepaisant visų Kevino pastangų apginti namus, jis patenka į vagių rankas. Tik tada pasirodo Marlis su sniego kastuvu – tarsi laiku atskubėjęs angelas sargas – ir jį išvaduoja.
Pirmasis superherojus
Nepriklausomai nuo to, kiek sąmoninga buvo teologinė intencija, pastanga akivaizdi. Išgelbėjimas ateina ne per Kevino gudrumą, bet per netikėtą gailestingumą. Columbo sprendimas išplėtoti Marlio personažą pakeitė ne tik bažnyčios sceną, bet ir visą filmo pabaigą. Hughes’as iš pradžių buvo numatęs paprastesnę atomazgą, kurioje Kevinas šeimai tiesiog pasako, kad „šiaip sau praleido laiką“. Tai būtų užbaigę komediją, bet be tos šilumos, kurią dabar siejame su filmu.
„Vienas namuose“ veikia todėl, kad po išdaigomis slypi gilesnė istorija apie tai, kaip baimė užleidžia vietą pasitikėjimui, vienatvė – bendrystei, o susvetimėjimas – susitaikymui.
Filmas baigiasi Marlio susitaikymu su nuo jo nutolusiu sūnumi, krintančiu sniegu, Johno Williamso muzika ir Kevinu, stebinčiu išgijimą žaizdos, gilesnės nei toji, kurią jis pats patyrė.
Columbo katalikiškas auklėjimas nepadaro „Vienas namuose“ katechetiniu filmu, bet paaiškina jo gebėjimą pasakoti tikėjimu persmelktas istorijas. Tai patvirtina ir vėlesni jo darbai. 2016 m. jis prodiusavo filmą „Jaunasis Mesijas“, paremtą Anne Rice romanu „Kristus Viešpats: Išėjimas iš Egipto“. Filmas vaizduoja septynerių metų Jėzų – laikotarpį, apie kurį Evangelijos nekalba. Columbus teigė šią temą nagrinėjęs itin atsargiai, konsultuodamasis net su patarėju iš Vatikano.
Reklaminiuose interviu jis pasakojo, kaip vaikystėje žiūrėti bibliniai epai, tokie kaip „Dešimt Dievo įsakymų“ ar „Didžiausia visų laikų istorija“, formavo jo vaizduotę. „Įsivaizduokite mane vaiką, skaitantį „Marvel“ komiksus ir tuo pat metu mokomą apie Jėzų“, – 2016 m. sakė jis leidiniui „Metro Philadelphia“. – „Jis tarsi priklausė tam pačiam pasauliui, tik buvo pats geriausias. Jis buvo tarsi pirmasis superherojus.“
Sugrįžimas prie kalėdinės klasikos
Pastarosiomis savaitėmis socialinių tinklų paskyros, tokios kaip populiarioji „sacredchad“, atgaivino susidomėjimą krikščioniška simbolika filme „Vienas namuose“. Tūkstančiai žiūrovų staiga pastebi tai, kas visada buvo ten. Kiti prideda savų komentarų – vieni protestantiškų, kiti aiškiai katalikiškų. Aiškinimai skiriasi, tačiau pats susižavėjimas rodo, kad kalbama apie tikrą dalyką.
„Vienas namuose“ veikia todėl, kad po išdaigomis slypi gilesnė istorija apie tai, kaip baimė užleidžia vietą pasitikėjimui, vienatvė – bendrystei, o susvetimėjimas – susitaikymui. Kevinas įžengia į bažnyčią smalsus ir randa supratimą. Jis bijo kaimyno, o atranda draugą. Jis bando gelbėtis pats, bet galiausiai pats būna išgelbėtas. Ir pabaigoje jis tampa kitos šeimos išgijimo liudytoju tuo pat metu, kai jam sugrąžinama sava.
Filmas neakcentuoja savo teologijos atvirai, tačiau jis švyti krikščioniška vaizduote režisieriaus, padėjusio jam įgauti kryptį. Pasaulyje, kuriame daugelis „kalėdinių“ filmų tampa vis labiau sekuliarūs, „Vienas namuose“ pasakoja malone ir atleidimu grįstą istoriją.
Galbūt todėl metai iš metų prie jo grįžtame per Kalėdas. Po visu juoku tyliai mirga kažkas šventa – lyg šventovės žvakė kadro kampe, primenanti, Kas iš tiesų yra šalia.
