„Tegul nesibaigia meilės džiaugsmas šeimoje“, – dalinamės Lietuvos Vyskupų Konferencijos Šeimos reikalų tarybos pirmininko vyskupo Arūno Poniškaičio laišku šeimoms, rašytu birželio 9 d., Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo, iškilmės dieną. Birželio 22 d. Vatikane dalyvaujant popiežiui Pranciškui prasidėjo Pasaulio šeimų susitikimas.
Praeitais metais per Šv. Juozapo iškilmę pradėjome Šeimai skirtus metus. Jie netruko prabėgti. X Pasaulinis Šeimų susitikimas Romoje birželio 22–26 dienomis – tai paskutinis tų metų akordas. Jis nuskamba ne tik Romoje, bet pagal galimybes – ir visose vyskupijose, parapijose.
Proginių metų pabaiga pakviečia mus susiburti draugėn ir padėkoti Dievui bei vieni kitiems. Dėkojame Dievui už pašaukimą į gyvenimą ir už tai, kad Jo meilė atsispindi šeimose, net ir netobulose. Dėkojame vieni kitiems už tai, kad galėjome drauge paaugti meile.
Dėkingumas išplečia širdį. Šv. Paulius savo ir bičiulių vardu rašė korintiečiams: „mūsų širdis jums erdvi tapo“ (2 Kor 6, 11). Jis kvietė: „praplėskite savo širdis!“ (2 Kor 6, 13). Apaštalas ragina ir mus nepasilikti siauromis širdimis, kuriose galiausiai nelieka vietos ne tik kitam, bet darosi ankšta ir pačiam sau. O mums reikia erdvės, nes esame pašaukti amžinybei. Tik ji gali išpildyti giluminius mūsų troškimus.
Su šia proginių metų pabaiga mūsų kelionė nesibaigia. Priešingai – ši pabaiga tampa nauju išsiuntimu į misiją. O ji – vis ta pati ir nuolat aktuali, išreikšta Jėzaus žodžiais: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Ši Geroji Naujiena apie Dievo meilę yra perteikiama ir per šeimą.
Kas gi kitas aiškiau parodys, kokia graži šeima yra Dievo sumanyme, jei ne pati šeima, vis iš naujo tampanti Dievo meilės liudijimu paprastoje kasdienybėje? Tai ištikimos, neatšaukiamos, kūrybingos, vaisingos ir gyvenimą dovanojančios meilės liudijimas.
Gražūs žodžiai apie didingą idealą tegul netampa kliūtimi jo siekti, pamačius atotrūkį tarp jo ir mūsų realybės.
Šeima – tai geroji naujiena apie žmogų, sukurtą kaip Dievo paveikslą. Dievas nėra vienišumas, „ankšta“ ir nuobodi egzistencija. Jis yra Švenčiausioji Trejybė, meilės ir gyvenimo Versmė, kurios turtingumas tik dalinai atsispindi nuostabioje kūrinijos įvairovėje. Jis ypač – nors taip pat tik dalinai – atsispindi šeimoje. Nes Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, kurie santuokoje dovanoja save vienas kitam ir tampa vienu kūnu. Šis „vienas kūnas“ tampa pradžia „daugeliui“. Taip per tėvystę ir motinystę auga žmonija – Dievo mylimų vaikų didžiulė šeima.
Gražūs žodžiai apie didingą idealą tegul netampa kliūtimi jo siekti, pamačius atotrūkį tarp jo ir mūsų realybės. Šiandien ir kasdien vis iš naujo pasirinkime žengti žingsnį link Dievo ir link vienas kito. Stengdamasi labiau ir tikriau mylėti, šeima atskleidžia savo jėgą. „Kad ir kokia sužeista būtų, šeima visada gali augti remdamasi meile“ (Amoris laetitia 53).
Šis augimas tegul praplečia mūsų širdis. Jose ir kiekvienoje šeimoje, mūsų namuose tegul atsiranda daugiau erdvės vilčiai ir pasitikėjimui, kitam ir kitokiam žmogui. Toks yra mūsų kelias į šventumą. Jis nesibaigia šiandien. Jis tęsiasi. Kaip ir meilės džiaugsmas. Taip tebūna.
