Nuo karo kenčiantiems Ukrainos žmonėms kiekvienas padedame taip, kaip galime. Vieni užleidžia savo būstus karo pabėgėliams, kiti aukoja lėšas, drabužius, maistą, įvairius daiktus, dar kiti vyksta tiesiogiai dalyvauti karo veiksmuose ginant Ukrainos nepriklausomybę. Šios istorijos herojai spontaniškai susibūrė gabenti į Ukrainą humanitarinę pagalbą.
Spontaniškai gimusi pagalbos akcija
Šilutėje gyvenantis Darius Simanaitis yra vienas tų, kurie prieš savaitę, kovo 4 d., septyniais mikroautobusais (3 iš Klaipėdos, 4 iš Šilutės) vežė humanitarinę pagalbą Ukrainai, o iš Lenkijos-Ukrainos pasienio parvežė 50 karo pabėgėlių (moterų su vaikais). Mintis organizuoti tokio pobūdžio pagalbą kilo 38-erių Rimantui Toliušiui, kuris turi transporto paslaugų įmonę Šilutėje. Netrukus prie jo prisijungė ir kiti – Rimas, Gediminas, Julius, Saša, Romas, Valdas, Mantas.
Darius nusprendė papasakoti savo įspūdžius apie pagalbos kelionę, nes beveik niekas iš jos dalyvių savo socialinių tinklų paskyrose apie kelionę per daug nerašė. D. Simanaitis mano, kad būtina visuomenę apie tokias akcijas informuoti, nes taip galima padėti kitiems sužinoti, kaip galima veiksmingiau padėti karo negandų ištiktiems ukrainiečiams, dalintis patirtimi ir žiniomis, kad pavyktų išvengti nereikalingų klaidų, o veiksmai taptų dar labiau koordinuoti ir efektyvūs.
„Mes susibūrėm draugėn spontaniškai iki tol kai kurie visai nebuvom pažįstami. Kai kurie prisijungė, kai tik pamatė socialiniuose tinkluose žinutę, ir pasivijo jau išjudėjusį karavaną, kaip, pavyzdžiui, mudu su žmona Meile, – pasakoja šilutiškis. – Visi tai padarė savo asmeninėm lėšom, kas neturėjo savo transporto – išsinuomavo.
Visi tai padarė savo asmeninėm lėšom, kas neturėjo savo transporto – išsinuomavo.
Neieškojome rėmėjų, nesvarstėme, kiek tai kainuos, nes nebuvo svarbu, norėjosi tiesiog veikti, ir tuoj pat. Už kelionę iš karo pabėgėlių pinigų neėmėm, nors jos ir pačios siūlė.
Akcijos eigoj buvo atsiradę daug netikėtų keblumų, tačiau mes juos išsprendėm ir viskas klojosi iš esmės gerai ir taip, kaip reikia. Kažkaip iškart tapom gerai veikiančia komanda, tarsi būtume jau ilgai dirbę kartu. Veikiame vedami bendrų tikslų ir toliau“.
Daugiau žmonių, nei vietų
Vyras pasakoja, kad pradžioje ne viskas vyko sklandžiai. Atvykus į numatytą vietą į Chelmą prie Lenkijos ir Ukrainos sienos ir nusnūdus kelias valandas, jie iškrovė atvežtą labdarą, susitiko su koordinatoriais. Vis tik žmonių, kurie turėjo jų laukti, jau nebuvo: jie išvažiavo traukiniais į Varšuvą, nors ten karo pabėgėlių yra ir taip labai daug.
Iš visos Europos į Lenkiją atvažiuoja žmonės siūlyti pabėgėliams prieglaudą. „Tai tikri pabėgėliai nuo karo, daugiausia moterys su vaikais, o ne tvirtai sudėti šaukiamojo amžiaus vyrai, kuriuos mums „dovanų“ vasarą siuntė broliškos tautos diktatorius.
Ukrainiečių vyrai niekur nebėga, jie gina savo šalį nuo užpuolusio agresoriaus. Šitie pabėgėliai nepumpuos mums smegenų savo reikalavimais ir nedergs į jiems paduotą maistą, nes jie yra ištikti egzistencinės katastrofos“, – įsitikinęs D. Simanaitis.
Vyras pasakoja, kad Ukrainos ir Lenkijos pasienyje tvyro tam tikra sumaištis, tačiau ten dirbantys žmonės yra geranoriški, kantrūs ir mandagūs, ir esant tokioms sąlygoms situacija valdoma pakankamai neblogai.
„Su koordinatorių lenkų pora čia pat susiorganizavom tam tikrą štabą, paskleidėm informaciją, apskambinom visiem kam galėjom ir per dieną surinkom žmones norinčius važiuoti į Lietuvą.Per dieną po truputį užsipildė visi mūsų mikroautobusai. Vakarop žmonių buvo tiek daug, kad ne visus galėjome ir paimti“, – pasakoja karo pabėgėliams noriai padėjęs tautietis.
Jis tvirtina matęs, kad daugelis žmonių išvis nežinojo kur vykti, neturėjo jokių kontaktų.
„Tarp mūsų buvo moteris, kuri daugiausiai akis į akį bendravo su pabėgėlėm ir įtikino vieną visai pasimetusią ukrainietę vardu Ana, kad jai su dviem sūnumis (paaugliu ir šešiamečiu) Lietuvoje bus saugu, o vienas iš mūsų, Julius, ją apgyvendino savo įrengtame vasarnamyje.
Mudu su žmona išvykom paskutiniai su dešimt žmonių, pasitraukusių iš bombarduojamo Charkovo, nors vietos mūsų išsinuomotame transporte turėjome tik septyniems… Lenkų policininkai, stabdę mus dvejuose pasienio postuose, buvo labai supratingi, ir nors tikrino pasus, bet žmonių neskaičiavo“.
Kelionė į Lietuvą truko keliolika valandų, keliskart sustojant tik prasimankštinti ir užkąsti. Moterys nesiskundė, sakė, kad važiuoti perpildytu „mikriuku“ joms buvo komfortiška palyginussu važiavimu traukiniu iki sienos.
Jos pasakojo, kad traukinyjedėl vietų stygiaus galėjo važiuoti tik stovint,o lipant į vagonus vyksta tikri mūšiai dėl vietos. Žmonės išmesdavo savo bagažą, kad tilptų dar bent vienas karo bėglys,tad visi peronai buvo nusėti išmestais daiktais.
Bandė pasipelnyti iš nukentėjusių
Lietuvoje tris ukrainietes pasitiko vienos iš jų pusbrolis ir nusivežė į Šiaulius. Kitoms buvo sutartas priėmimas Klaipėdoje. Pagalbos organizatoriai davė moterims savo telefonų numerius, kad kreiptųsi, jei kiltų kokių klausimų ar reiktų kokios pagalbos.
„Po darbo savaitės, ketvirtadienio vakare su žmona nuvažiavome į Klaipėdą aplankyti savo ukrainiečių. Kažkaip tapom labai artimi po šios kelionės. Kelios moterys su vaikais jau buvo išsinuomavusios būstą.
Dar viena moteris vardu Svieta su dviem mažametėmis dukrytėmis panoro išsinuomoti atskirą butą, nes jau turėjo palikti viešbutį, kurį viena įmonė buvo užsakiusi penkioms dienoms. Svieta skelbimuose susirado butą, sutarė už 350 eurų. Mudu su žmona ir ukrainietės šeima atvykome apžiūrėti būsto ir padėti jai susitvarkyti formalumus“, – pasakoja Darius.
Toliau jis dalinasi: „Šeimininkas neiškart atidarė duris, atsiprašė, kad rūkė. Aprodęs savo gana tvarkingą trijų kambarių butą, tik su dar neišsisklaidžiusiu rūkalų kvapu, pasakė, kad pageidautų sutarties ne mažiau kaip pusei metų ir pirmos įmokos du mėnesius į priekį… Vėliau pradėjo mykti, kad 350 eurų yra jau per mažai (prieš tai nuomavo už 300 eurų), nes kainos visur kyla. Sakė, kad jis nieko nesiekia apgauti, bet paatviravo, kad ir sau „nenori nagų nusigraužti“ išnuomavęs per pigiai, mat kol važiavome, „jis jau gavo porą pasiūlymų už 420 ir 450 eurų“.
Svieta, spaudžiama laiko, kaip ir būtų sutikus, bet tarpusavyje pasitarę nutarėme atsakyti tam vyrui. Jis, beje, gerai žinojo kas atvažiavo nuomotis. Na, gal nagų nenusigrauš, gal ir gaus ko nori, mums tai jau nesvarbu.
Vis dėlto dar turėjom tarpinį variantą, kur žmonės buvo kuriam laikui sutikę nemokamai priglausti savame bute skirdami vieną kambarį. Tačiau jau kitą dieną ukrainietė rado išsinuomoti kitą tinkamą butuką už padoresnę kainą, į kurį ir persikėlė“, – Svietos buto paieškos istorija pasidalino D. Simanaitis.
Pagalba bus toliau tęsiama
Vyras įsitikinęs, kad visur yra visokių žmonių, tačiau daugybė jų yra pasiruošę nuoširdžiai padėti, tik nevisada žino kaip. Jis pataria: „Visiems, kas imasi parvežti žmones, reikia elgtis labai atsakingai, negalima parvežus tiesiog kur nors išlaipinti ir palikti likimo valioje, tarsi savo „gerą darbą” jau atlikau, o jie „jau dideli – patys susitvarkys“. Tai nėra „geras darbas“, taip nežmoniška, neatsakinga, taip tiesiog negalima“.
„Svarbu apgalvoti, susitarti, kaip ir kur atvykusieji bus apgyvendinti Lietuvoje, kontaktuoti su savivaldybėmis ir kitom organizacijomis, palaikyti su pabėgėliais nuolatinį ryšį, jeigu jie neturi giminaičių, padėti jiems susirasti darbą, patarpininkauti įvairiais kitais klausimais, galų gale, apginti nuo vietinių nedorėlių“, – iš karto viską apgalvoti siūlo vyras.
Ši akcija nesibaigia: į Ukrainą vėl išvysta pora tokios pagalbos ekipažų, šįsyk – su dideliu autobusu. Apgyvendinimu Lietuvoje jau yra pasirūpinta, padeda ir savivaldybės.
„Nebūtina visiems lakstyti į Ukrainą parvežti žmonių. Yra gausybė veiklos ir čia vietoje. Dalis iš mūsų naujos komandos dabar aktyviai rūpinasi atvežtaisiais, ieško būstų ir darbo atvykstantiems jų šeimų nariams ir draugams, padeda susitvarkyti dokumentus“, – sako Darius.
Be to, jis liudija, kad teisingai elgiantis prasideda ir tikri stebuklai. „Pradėjo tarsi iš niekur atsirasti žmonių, kurie siūlo savo paslaugas, yra pasiruošę padengti kelionės išlaidas, nemokamai skirti transportą, jau nekalbant apie labdarą.
teisingai elgiantis prasideda ir tikri stebuklai.
Pavyzdžiui, visai netikėtai, mano jaunystės bičiulis Valentinas su kuriuo nesimatėme daugiau nei 30 metų, kažkaip sužinojo apie akciją, nors niekur nesiskelbiau ir mažai kam sakiau, jis susirado mane, paskambino ir pervedė virš 500 eurų paremti šitai veiklai. Tik, jei šito imatės darykit viską skrupulingai tiksliai, atsakingai ir skaidriai, nes kitaip stebuklai pasibaigs, toks yra dėsnis“.
Savo pasakojimą D. Simanaitis užbaigia viltingai: „Gerų žmonių pasaulyje yra neabejotinai kur kas daugiau, tik jie dažniausiai yra neorganizuoti. Blogis beveik visada yra organizuotas kur kas geriau, kitaip jis tiesiog neišgyventų, tarsi koks virusas be jį maitinančios užzombintos ląstelės. Tačiau, kai pradeda organizuotis gerieji, blogiui tenka pasitraukti. Kartu mes stiprūs ir neįveikiami“.
Ukraina laimės, mano vyras, laimės ir Rusija, nes jis yra įsitikinęs, kad „po šito karo Rusija taps visai kitokia, nebe ta stalinine agresyvia melo imperija, tarsi vėžys metastazuojanti kur tik pasiekia, kuriai bus vertybė žmogus, o ne kuo daugiau pavergtos teritorijos. Tikiu, kad kažkiek „atsičiuchins“ ir demokratiškieji Vakarai su savo apsimestinėmis vertybėmis, o tuo pačiu ir mes. Dabar Ukraina išgrynina kas yra tikros vertybės“.
