Pranašas Jeremijas pasakoja, kaip buvo pašauktas skelbti Izraelio tautai Dievo Įstatymo, raginti gręžtis nuo stabų ir saugoti ištikimybę Dievui: „Ogi tu – susijuosk savo strėnas! Stokis ir skelbk jiems visa, ką tau liepiu!“ (Jer 1, 17). Jeremijas bandė atsikalbėti, kad yra jaunas ir niekas jo neklausys, bet buvo padrąsintas: „Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu. Prieš tave jie kovos, bet tavęs neįveiks“ (Jer 1, 8.19).
Pranašas ištikimai vykdė jam patikėtą misiją – perspėdavo izraelitus dėl gresiančių bausmių už nuodėmes ir kvietė daryti atgailą. Tautos vadams toks pranašo elgesys nepatiko, todėl nuolat jį kaltino ir persekiojo.
Evangelija pasakoja apie Jėzaus misiją: „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas“ (Lk 4, 14–15). Atėjęs į Nazareto sinagogą Jėzus skaitė ir aiškino pranašą Izaiją. Nazareto gyventojai pradžioje mielai klausėsi, bet greitai Jėzaus mokymu taip pasipiktino, kad norėjo nustumti jį nuo kalno pakriūtės.
Abu Šventojo Rašto pasakojimai išryškina svarbią tiesą, kad nors Dievo žodis yra labai svarbus, tačiau žmonėms ne visuomet priimtinas; jie labiau linkę klausytis kalbų, pataikaujančių jų įgeidžiams. Pranašai ir Jėzus nepataikavo izraelitams, bet ragino nusigręžti nuo nuodėmių, dėl to susilaukė didelio priešiškumo; Jėzus net buvo pasmerktas mirčiai.
Biblija / Unsplash nuotr.
Gyvename labai sekuliarioje kultūroje ir dažniausiai girdime kalbas apie pinigus, seksą, žmogaus teises bei neribojamą laisvę, o moraliniai ir religiniai dalykai tiesiog ignoruojami. Labiau už viską žmonės nori gerai jaustis, o kai taip nenutinka, tuomet pyksta ir ieško kaltų. Pykčio sklidinoje visuomenėje daug mieliau klausomasi kurstytojų nekęsti, nei raginančių būti santarvės nešėjais.
Pykčio sklidinoje visuomenėje daug mieliau klausomasi kurstytojų nekęsti, nei raginančių būti santarvės nešėjais.
Tikinčiam žmogui visuomet tenka rinktis: būti miniažmogiu ir prisitaikyti prie minios nuotaikų ar likti su Dievu ir bet kokioje situacijoje vadovautis Dievo žodžio nušviesta sąžine ir būti taikos nešėju.
Kol gyvename žemėje, stovėjimas tiesos ir meilės pusėje nežada nei atlygio, nei ramybės, greičiau – atmetimą. Sausio 25 d. minėjome apaštalo šv. Pauliaus atsivertimą. Buvęs uolus fariziejus, kuris persekiojo pirmuosius krikščionis, Dievo buvo pašauktas skelbti pagonims Jėzaus Evangelijos ir šią misiją ištikimai vykdė iki kankinystės Romoje, kur Pauliui buvo nukirsta galva.
Apaštalo šv. Pauliaus mokyme svarbi vieta skiriama kvietimui mylėti. Laiške Korinto krikščionims jis rašė: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi <…>. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 4–7). Nors Paulius skelbė meilę, bet tautos vadų buvo nekenčiamas ir persekiojamas. Todėl ir mes neturime tikėtis, kad mūsų ištikimybė Dievui jau čia pat užsitarnaus atlygį.
Dievo žodis kviečia mus visuomet stovėti tiesos ir meilės pusėje, neatsižvelgiant į tai, ar būsime giriami, ar niekinami. Mūsų elgesį turi nulemti pasiryžimas bet kokia kaina saugoti ištikimybę Dievui. Viešpatie, padėk mums visuomet tokiems išlikti!
