Pradėjome keturiasdešimt dienų iki Velykų truksiantį Gavėnios metą. Šis metas primena izraelitų kelionę iš Egipto vergijos, trukusią keturiasdešimt metų. O Evangelijos pasakojimas mus nukelia į dykumą, kurioje, ruošdamasis misijai skelbti Gerąją Naujieną, Jėzus praleido keturiasdešimt dienų. „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas“ (Lk 4,1–2).
Vaizdžiai papasakota Jėzaus gundymo istorija yra svarbi ir pamokanti, kaip mes turime elgtis gundymų metu, kurių neišvengia nė vienas žmogus.
Keturiasdešimt dienų nieko nevalgęs Jėzus buvo labai alkanas. Prisiartinęs gundytojas pasiūlė, jei jis yra Dievo Sūnus, tepaverčia tuomet akmenį duona ir turės ką valgyti. Žmogus taip pat dažnai būna alkanas. Jo kūniška prigimtis trokšta ne tik valgio ir gėrimo, bet ir meilės, seksualumo, poilsio, įdomių kelionių ir kitokių pramogų. Kai troškimai išpildo, žmogus jaučiasi laimingas, ir atvirkščiai.
Jėzus atmetė pirmąjį velnio gundymą, sakydamas: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“ (Lk 4, 4). Žmogui reikalinga ne tik duona, bet ir Dievo žodis, kuris maitina jo dvasią. Todėl Gavėnios metu esame kviečiami dažniau atsiversti Šventąjį Raštą ir pamaitinti savo dvasią Dievo žodžiu, kuris padės nugalėti bet kokius piktojo gundymus.
Evangelistas pasakoja, kaip velnias toliau gundė Jėzų. Parodė Jėzui visas pasaulio karalystes ir pažadėjo padovanoti valdžią ir jų didybę, jeigu parpuolęs ant žemės pagarbins jį. Velnias melagingai tvirtino, kad visos karalystės jam priklauso, ir kam nori, tam gali padovanoti.
Evangelijos pasakojimas mus nukelia į dykumą
Jėzus nedvejodamas atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Lk 4). Gundymas valdžia, o kartu ir galimybe iškilti virš kitų ir kitiems vadovauti yra labai stiprus. Valdžios turėjimas sudaro galimybę jaustis saugiai šiame nesaugiame pasaulyje ir apsirūpinti viskuo, ko geidžia širdis. Tačiau turėti valdžią visuomet yra pavojinga, nes lengva užmiršti, kad tai įpareigoja žmogų tarnauti. Ar nematome, kaip dažnai žmonės, įsigiję valdžią, užmiršta tarnavimą ir pradeda rūpintis tik savo egoistiniais interesais?
Velnias atkaklus. Jis pastatė Jėzų ant šventyklos šelmens ir pakvietė jį, angelų nešamą, nusileisti į apačioje esančią žmonių minią ir tokiu būdu apreikšti savo dievybę. Velnias gundydamas cituoja net Šventąjį Raštą: „Parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Lk 4,10–11).
Jėzus atmetė ir šį gundymą. Savo viešajame gyvenime Jėzus nepadarys nė vieno stebuklo vien dėl to, kad apreikštų savo dievišką didybę, bet leisis net nukryžiuojamas, o stebuklingai gydys tik sergančius ir piktųjų dvasių kamuojamus žmones.
Mes taip pat galime būti gundomi rodyti savo didybę, siekdami iškilti virš kitų žmonių. Gundymas puikybe yra labai stiprus, ir tik rimtai pažengęs dvasinėje kelionėje žmogus su Dievo pagalba gali būti nuolankus ir sėkmingai atmesti visus šios rūšies gundymus.
Prieš akis turime šventąjį Gavėnios metą, skirtą mūsų dvasiniam augimui. Dvasiškai augsime tik tuomet, kai leisimės būti Dievo Dvasios vedami. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų sulaukti Velykų – Kristaus Prisikėlimo šventės dvasiškai atsinaujinusiems ir prisikėlusiems savo dvasia.
