Evangelistas Lukas Apaštalų darbai knygoje pasakoja apie krikščionių bendruomenes, susikūrusias tuojau po Jėzaus įžengimo į dangų. Žmonės buvo neturtingi, bet tapę krikščionimis jie gyveno kaip viena laiminga šeima.
Lukas rašo: „Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo <…> ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien gausino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 44–47). Jėzaus sekėjai visą laiką jautė gyvą reikalą praktikuoti gailestingumą, todėl savo gėrybėmis dalijosi su stokojančiais tikėjimo broliais ir seserimis. Šiandien bandoma keisti visuomenę į gera tik įstatymais ir politinėmis priemonėmis, ir matome, kad tos priemonės neatneša laukiamų rezultatų. Žmones į gera gali pakeisti tik gyvenimu paversta Evangelija.
Evangelistas Jonas pasakoja apie Jėzaus pasirodymą savo mokiniams. Pasirodęs Jėzus kalbėjo: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,- sulaikytos“ (Jn 20, 21.23). Jėzus siunčia savo mokinius nešti Dievo gailestingumo – atleisti nuodėmes trokštantiems atkurti meilės vienybę su Dievu.
Svarbiausios priežastys, kodėl žmonės Lietuvoje yra pasimetę, susiskaldę ir net susipriešinę, yra ne ekonominės, bet dvasinės. Mes leidžiame viešpatauti nuodėmei, mums sunku nusižeminti ir apgailėti savo klaidų kelią.
Per pirmąjį Jėzaus pasirodymą apaštalo Tomo nebuvo. Kristaus mirtis ant kryžiaus jį tiek paveikė, kad jis nepajėgė tikėti draugų pasakojimu apie prisikėlusį ir pasirodžiusį jų Mokytoją. Vėl pasirodęs Kristus Tomui paliepė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Jėzus nepriekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, bet jį atgaivino.
Svarbiausios priežastys, kodėl žmonės Lietuvoje yra pasimetę, susiskaldę ir net susipriešinę, yra ne ekonominės, bet dvasinės.
Dievo meilė ir gailestingumas suspindėjo ant kryžiaus medžio. Nekaltasis Dievo Avinėlis prisiėmė mūsų kaltes ir prie kryžiaus prikalė mūsų skolų raštą. Maža to, Jėzus paliko mums regimus ženklus, liudijančius Dievo gailestingumą. Tie svarbiausi gailestingumo ženklai yra Sutaikinimo sakramentas ir Eucharistija. „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“, – šiuos žodžius tardamas, Jėzus įsteigė Sutaikinimo sakramentą, kurį priimdami patiriame Dievo gailestingumą.
Paskutinės vakarienės metu įsteigė Eucharistiją ir paliepė: „Tai darykite mano atminimui.“ Eucharistijoje prisimenama ir sudabartinama kryžiaus auka ir leidžiama mums realiai patirti, kaip labai esame Dievo mylimi. Okupacijos metai apiplėšė mūsų dvasią ir mes užmiršome žvelgti vieni į kitus kaip į brolius ir seseris.
1993 m. atvykęs į Lietuvą šv. Jonas Paulius II drąsino mus pradėti naują gyvenimą, užmirštant tai, kas buvo praeityje. Jis priminė pareigą eiti atsakingos laisvės keliu, nors šiame kelyje „išliks kančia ir kryžius, o vakarykščius išmėginimus lydės šios dienos ir rytojaus išbandymai“. Jonas Paulius II Vilniuje kalbėjo: „Lietuva gerai žino, ką reiškia tvarkyti žmogaus gyvenimą be Dievo. Reikia atverti duris kitiems akiračiams. Šiam tikslui Bažnyčia siūlo remtis Evangelija, kuri yra šviesa, apšviečianti žmogaus vertą visuomeninės pažangos kelią.“
Dažniau prisiminkime šio šventojo popiežiaus raginimą statyti gyvenimą ant Evangelijos pamatų; tie pamatai yra meilė ir gailestingumas.
