Nors Dievas yra visagalis, bet ir jam reikalingi talkininkai, vykdantys jiems patikėtą misiją. Evangelijoje pasakojama apie tokių talkininkų pašaukimą: „Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales. Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus“ (Mt 10, 1.5–8).
Po prisikėlimo iš numirusiųjų, prieš žengdamas į dangų, Jėzus pasiuntė savo mokinius į pasaulį skelbti Evangelijos: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).
Vyskupų ir kunigų tarnystė yra pati svarbiausia: jie švenčia Eucharistiją, teikia sakramentus ir skelbia Evangeliją.
Jėzaus mokiniai klusniai vykdė gautą įpareigojimą. Jie būrė žmones į Kristaus draugų bendruomenę – Bažnyčią, kurios vadovu Jėzus buvo paskyręs apaštalą Petrą: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).
Pamažu kūrėsi dabartinį pavidalą turinti Bažnyčia: apaštalų įpėdiniais tapo vyskupai, o jų pagalbininkais – kunigai ir diakonai. Vyskupų ir kunigų tarnystė yra pati svarbiausia: jie švenčia Eucharistiją, teikia sakramentus ir skelbia Evangeliją. Ši tarnystė reikalauja, kad Jėzaus pasiuntiniai būtų labai ištikimi Dievui ir visuomet prisimintų jo paliepimą: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2).
Dievo tauta pagrįstai laukia, kad vyskupai ir kunigai būtų švento gyvenimo vyrai, ir labai nusivilia, kai pastebi, jog jie kartais skaudžiai suklysta. Retkarčiais per žiniasklaidą nuvilnija žinia apie dvasininkų nuodėmes. Bažnyčios nedraugai džiaugiasi, o tikintieji žmonės liūdi.
Tikėjimo neturintieji iš pavienių kunigų nuodėmių daro apibendrinimus, kad visi dvasininkai yra panašūs. Tai netiesa. Per ilgus kunigystės metus aš pažinojau daugybę kunigų, kurie ne tik rūpestingai atliko savo pareigas, bet ir saugojo savo ištikimybę Dievui, pažadėtą Šventimų proga. Jie puikiai žinojo, kad vaisingai skelbti Evangeliją galima tik tuomet, kai skelbimą atitinka skelbėjo gyvenimas.
Per ilgus kunigystės metus aš pažinojau daugybę kunigų, kurie ne tik rūpestingai atliko savo pareigas, bet ir saugojo savo ištikimybę Dievui, pažadėtą Šventimų proga.
Pašaukimas skelbti Evangeliją ir švęsti Eucharistiją negarantuoja, kad pašauktieji – vyskupai ir kunigai – išliks savo pašaukimo aukštumoje. Kunigystės šventimai nepakeičia silpnos žmogaus prigimties, todėl dvasininkams, kaip ir pasauliečiams katalikams, reikia nuolatinių, kartais net didelių pastangų kovojant su juos atakuojančiu blogiu. Ne mažiau reikalinga tikinčiųjų malda už savo ganytojus, kad jie liktų ištikimi Jėzui, o suklydę – kuo greičiau prisikeltų.
Šiuo metu Lietuvoje stebime kitą nerimą keliantį reiškinį: jauni žmonės bijo pasirinkti ne tik dvasininko pašaukimą, bet ir santuoka grįstą šeimos gyvenimą. Norima, kad gyvenimas būtų kuo lengvesnis ir, žinoma, pilnas pramogų. Todėl šį sekmadienį melskimės už pašaukimus ne tik į kunigystę, bet ir į atsakingą santuokinį gyvenimą; ypač melskimės už pašauktųjų šventumą.
