Kovo 19-ąją sukako 50 metų nuo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ gimimo. Tądien, 1972 m., Simne išleistas pirmasis Kronikos numeris. Pirmuoju ir ilgamečiu redaktoriumi tapo vienas jos sumanytojų – kun. Sigitas Tamkevičius SJ.
Šiandien, visai Lietuvai švenčiant Kronikos jubiliejų, o LR Seimui šiuos metus paskelbus Kronikos metais bei Laisvės premija apdovanojus kai kuriuos leidėjus ir bendradarbius, uždavėme gerbiamam Kardinolui Sigitui Tamkevičiui SJ keletą klausimų apie šio pogrindžio leidinio ištakas, sumanytus būdus pasiekti Vakarus ir Kronikos įtaką Lietuvos laisvės bylai užsienyje bei jos sklaidos paskatintus teigiamus pokyčius okupuotoje Lietuvoje.
Pirmuosius „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerius adresavote Čikagoje lietuvių leistam laikraščiui „Draugas“, o kiek vėliau pradėjote siųsti ir „Lietuvių katalikų religinei šalpai“ Niujorke. Kaip pavyko susisiekti su užsienio lietuviais? Kaip ieškojote ryšių ir juos suradote?
-Kai 1962 m. baigiau Kauno kunigų seminariją, su Vakarais neturėjome jokių ryšių. Netiesioginis ryšys užsimezgė mano kurso draugo – kunigo Lydžio dėka, kadangi jį valdžia buvo išleidusi į Ameriką. Jis parsivežė Amerikoje išleistą kalendorių, kuriame buvo daug JAV lietuvių adresų, pavyzdžiui, laikraščių „Draugas“ ir „Darbininkas“. Tą kalendorių iš kunigo Lydžio parsivežiau ir nusirašiau vieną kitą adresą, nors tada net nebuvo minties apie Kronikos leidimą.
Kai 1972 metais išleidome pirmąjį numerį, labai aiškiai suvokėme, kad Kronika bus reikšminga tik tuo atveju, jei pasieks Vakarus, nes čia, Lietuvoje, mes visi žinojome, kokia yra padėtis, kaip esame diskriminuojami, ir mums neatrodė, kad toks pogrindžio leidinys čia galėtų ką nors reikšmingai pakeisti. Todėl ieškojome kelių, kaip Kroniką perduoti į Vakarus, tačiau tuo metu buvusi vadinamoji „Geležinė uždanga“ tikrai buvo geležinė – neturėjome jokių galimybių susisiekti su laisvuoju pasauliu.
Tad liko vienintelis kelias – Maskvoje turėjome draugų disidentų: Andrejų Sacharovą, Sergejų Kovaliovą, Tatjaną Velikanovą ir kitus. Šie mūsų draugai palaikė ryšius su Maskvoje akredituotais užsienio žurnalistais, todėl tikėjomės, kad per tuos žurnalistus mūsų Kronika sėkmingai pasieks Vakarus.
Pirmąjį numerį suredaguoti padėjo ir į Maskvą vežė Petras Plumpa. Man pasirodė, kad perduodant „Kronikos“ numerį į Vakarus geriausia būtų siųsti laikraščio „Draugas“ redakcijai, tad jų adresą ir užrašiau. Balandžio pabaigoje „Amerikos balsas“ paskelbė, kad Vakaruose gautas pirmasis Kronikos numeris. Atsimenu, kad tų metų Velykos mums buvo dvigubai linksmos – suvokėme, kad savo tikslą pasiekėm. Šis ryšys per užsienio žurnalistus kurį laiką tęsėsi gana sklandžiai.
Vieną kartą Kroniką į Maskvą vežiau su kunigu Juozu Zdebskiu, buvau nufotografavęs numerį į fotojuostą. Sergejus Kovaliovas pažadėjo perduoti užsienio žurnalistams ir paprašė, kad ateityje jiems Kroniką atvežtume jau nebe fotojuostoje, bet popierinę. Jie turėjo kolegą lietuvį, kuris jiems rūpimą medžiagą išversdavo į rusų kalbą. Jie Maskvoje leido „Einamųjų įvykių kroniką“, o joje buvo speciali skiltis, pavadinta „Įvykiai Lietuvoje“ – jai informaciją naudojo iš mūsų Kronikos.
Po šio prašymo Kronikos jau nebefotografavau, bet du egzempliorius veždavome į Maskvą ir po mėnesio ar pusantro užsienio radijas jau pranešdavo, kad Kronika gauta. Kai išgirsdavome šią žinią, buvo aišku, kad dabar šito numerio sovietinis saugumas jau nebesunaikins. Gal suras pas kažką vieną kitą egzempliorių, tačiau numeris tikrai gyvuos.
Tokiu būdu Kronika keliavo į Vakarus eilę metų, turbūt iki 1975 m., kadangi iki tų metų beveik niekas iš mūsų lietuvių išeivių į Lietuvą neatvažiuodavo – laikėsi tokios kietos nuostatos. O po „Helsinkio baigiamojo akto“ pasirašymo padėtis sušvelnėjo ir lietuviai pradėjo atvažiuoti – taip pamažu atsirado tiesioginių ryšių be Maskvos.
Žinoma, atvažiavusiems lietuviams popierinio varianto neduodavome, o fotografuotą Kroniką įtaisydavome į kokį suvenyrą ar dantų pastą, kad jiems būtų patogu vežtis ir kratos metu krėtėjai nesurastų. Pakankamai dažnai atvažiuodavo gerų žmonių, mes juos medžiote medžiojome. Būdavo, kad iš kokios vienuolijos, ar vargdienės seserys, ar kitos pasakydavo, kad laukia atvykstant sesers iš JAV – ta proga stengdavomės paruošti Kronikos filmą.
Būdavo, kad nepasisekdavo Kronikos įduoti. Prisimenu vieną konkretų atvejį, kai į Vilnių atvykęs kunigas atsisakė paimti Kronikos filmuką. Žinoma, man buvo labai liūdna, bet iš dalies tai galima suprasti, visgi tai buvo rizikinga. Mes, kurie gaminome Kroniką, rizikavome savaip, o ją gabenusieji rizikavo nebegalėti sugrįžti, jeigu sugautų. Suprantu, kad negalima iš kiekvieno žmogaus tikėtis tokios drąsos. Tačiau ypač daug pasitarnavo seserys vienuolės, kurios čia atvažiuodavo iš JAV – jos visuomet paimdavo Kroniką be jokių dvejonių.
Artimesnis ryšys su užsienio lietuviais užsimezgė maždaug 1976 metais. Į Lietuvą atvažiavo dabartinio arkivyskupo Gintaro Grušo mama Marytė. Atvažiavo su sūnumi. Aš juos abu vežiau į Varėnos rajoną, kur buvo Grušienės gimtinė. Tada ji Kronikos reikalams nupirko du automobilius „Žigulius“. Juos adresavo vyskupams Steponavičiui ir Sladkevičiui, tačiau jie atsisakė, todėl automobiliai atiteko Kronikos žmonėms. Tai buvo pirmas tiesioginis ryšys su Religine šalpa, nes iki tol apie ją mes girdėjome tik iš užsienio radijo stočių.
Dar geresnis ryšys užsimezgė per ponią Rožę Šomkaitę. Ji, kaip mokslininkė, atvyko į Lietuvą ir per bendrus pažįstamus mane susirado. Atveždavo įvairių reikalingų dalykų. Kartą atvežė dauginimo aparatą, kuriuo, labai gaila, nepasinaudojome, nes per kratą Kybartuose rado ir paėmė, bet paskui mano meistrai pagal pasakojimą jį atkūrė ir tas spiritinis dauginimo aparatas visai gerai veikė.
Rožė Šomkaitė atveždavo ir specialias kalkes, kurių pagalba vieną kartą surašius tekstą buvo galima padaryti šimtą egzempliorių kopijų. Taip pat atveždavo mažų magnetofonų. Religinė šalpa šelpė ir mišių stipendijoms. Pavyzdžiui, pasakydavo, kad 50 ar 100 mišių paaukos Vakaruose, o mes tų stipendijų pinigus galėsime panaudoti Kronikos reikalams. Ne vieną kartą tokia parama atėjo per mane ar kunigą Zdebskį.
Nors iš tikrųjų mes ir be Religinės Šalpos paramos Kronikos leidimą būtume pajėgę realizuoti savo jėgomis. Tam nereikėjo didelių išlaidų. Nusipirkti Maskvoje rašomąją mašinėlę nebuvo didelė problema, tereikėjo kelių šimtų rublių. Kelionės į Maskvą taip pat nebuvo ypatingai brangios, o visi Kronikos žmonės buvo savanoriai, kuriems nereikėjo mokėti atlyginimų.
Tad žvelgiant iš materialinės pusės mes buvome pakankamai saugūs ir problemų dėl to nekildavo. Man atrodo, jog Religinė šalpa mums daugiausiai pasitarnavo sovietmečiu remdama „Vatikano radiją“, kitas lietuviškas transliacijas, o taip pat organizuodama Kronikos sklaidą. Jie gaudavo iš mūsų fotojuostą, ir kunigas Pugevičius, nuo 1975 m. ėjęs Šalpos reikalų vedėjo pareigas, tuoj pat ją išversdavo į anglų kalbą, išleisdavo tūkstančius egzempliorių ir juos plačiai dalindavo: pasaulio vyskupams, ambasadoriams, konsulams.
Tai buvo, man rodos, pats svarbiausias patarnavimas, nes jeigu nebūtų buvę šitos sklaidos Vakaruose – tai Kronikos balsas būtų Lietuvoje atlikęs tik vieną uždavinį – jis drąsino žmones.
Po Kronikos pasirodymo praėjus keletui metų pradėta leisti „Aušra“, „Dievas ir tėvynė“ – vienu metu iš viso ėjo net 13 leidinių. Taigi, Kronika pramušė ledus, pradėjo svarbų darbą, kurį paskui tęsė daugelis leidinių – ir religinės, ir tautinės tematikos.
Religinės šalpos dėka, ypač po to, kai ji įkūrė Kronikos sklaida turėjusį rūpintis „Lietuvių informacijos centrą“, apie mūsų vargus sužinojo visas pasaulis. Kronikos sklaida vis augo ir, reikia pripažinti, kad didžiausias nuopelnas tenka Religinės Šalpos žmonėms – kunigui Pugevičiui bei Gintei Damušytei, kuri vadovavo Informacijos centrui. Šitie žmonės tiesiog degė Lietuvos reikalais.
Labai didelį ir naudingą darbą Kronikos žinomumui taip pat atliko kunigo Kazimiero Kuzminsko vadovauta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoms leisti sąjunga“, kuri pradėjo Kronikas leisti tomais lietuvių kalba, paskui anglų ir ispanų kalbomis.
Kronikos žinias girdėdami per „Vatikano radiją“ bei „Laisvosios Europos radiją“, žmonės Lietuvoje pamažu drąsėjo.
Kronikos žinias girdėdami per „Vatikano radiją“ bei „Laisvosios Europos radiją“, žmonės Lietuvoje pamažu drąsėjo. Prisimenu, kad leidybos pradžioje Kronikos numeriui surinkti informaciją buvo gana sunku – žmonės tiesiog bijojo apie save pasakoti.
Bet vėliau, kai „Vatikano radijas“ pradėjo skaityti Kronikos medžiagą, žmonės įsidrąsino, ir jau nuo kokių 1975 metų Kronikos numeriui surinkti medžiagą buvo labai lengva. O ir numeriai jau būdavo ne 40 puslapių, bet ir 60 ar net 80 puslapių apimties.
Jeigu iki Kronikos atsiradimo valdžios pareigūnai labai drąsiai mus engė, tai pradėjus jai eiti, ypač kai sklaida pasidarė gausi, valdžia pradėjo daug kur atleisti varžtus, pavyzdžiui, po 1972 m. jau nenuteisė nei vieno kunigo už vaikų katechizaciją, nors prieš tai vieną po kito teisdavo.
Taip pat buvo nustatytas limitas, kad į kunigų seminariją per metus gali įstoti viso labo penki seminaristai, tačiau pradėjus eiti „Kronikai“ greitai leido įstoti jau dešimčiai, dar po metų – penkiolikai, ir tas skaičius vis didėjo.
Sovietinė valdžia visgi norėjo išlaikyti normalios valstybės įvaizdį ir kai kur jau vengė aštrių diskriminavimo atvejų, nes žinojo, kad jeigu ką padarys – tai anksčiau ar vėliau atsidurs Kronikos puslapiuose.
Ar nebuvo persekiojami tie žmonės, kurių istorijas aprašydavote Kronikoje? Ar nebūdavo jiems keršijama už tokius pasidalinimus?
-Buvo daugybė atvejų, kai tokie žmonės būdavo tardomi, bet jiems buvo labai lengva išsiginti, pavyzdžiui, sakant: „Daug kam pasakojau savo istoriją, nežinau, kas tą informaciją nunešė Kronikai“. Bet, bendrai kalbant, kokių nors represijų tiems, apie kuriuos rašė Kronika, man neteko girdėti.
Kunigas Kazimieras Pugevičius savo atsiminimuose rašo, kad Kroniką laiko ginkluotos rezistencijos, vykusios pokario metais, tąsa. Ar jūs tada supratote savo darbų svorį, ar jums atrodė, kad pratęsiate partizanų darbus?
-Iš mūsų, Lietuvos kunigų, varpinės žvelgiant, maždaug iki 1967 metų Lietuvoje buvo pasipriešinimo štilis. Visi uolesnis kunigai, žinoma, katechizuodavo vaikus, rizikuodami laisvės netekimu, bet apie aktyvų pasipriešinimą nediskutavome.
Diskusijos prasidėjo maždaug 1968 metais. Gal tam turėjo įtakos Prahos pavasaris, kadangi per radiją girdėjome apie įvykius Čekoslovakijoje, pagaliau, girdėjome ir apie įvykius Maskvoje, apie pirmuosius disidentus, kuriuos teisė, ir mes, aktyvesni kunigai, gerai prisimenu, susirinkdavome iš įvairių Lietuvos vyskupijų ir diskutuodavome, kaip mes galėtume priešintis sovietinei prievartai.
Tai buvo nedrąsi užuomazga, ir pirmas drąsus pasipriešinimo žingsnis buvo mūsų, Vilkaviškio vyskupijos kunigų, parašytas raštas dėl kunigų seminarijos, kad valdžia per metus leidžia įstoti tik penkiems seminaristams, o per tą patį laiką numiršta net trisdešimt kunigų.
Valdžios reakcija buvo žaibiška. Man ir kunigui Zdebskiui atėmė registracijos pažymėjimus, reikėjo įsidarbinti valdiškame darbe, bet, manau, tąsyk valdžios buvo padarytas didelis prašovimas. Tas mūsų nubaudimas, uždraudimas eiti pareigas, išėjo į naudą, nes pogrindyje atsirado kontaktų su inteligentais, su jaunimu Vilniuje, Kaune.
Pradėjome tai viename, tai kitame bute susitikti, mus, kaip pogrindininkus, pasikviesdavo pravesti vieną kitą konferenciją ir tada, kai jau subrendo mintis, kad reikėtų leisti pogrindžio leidinį, aš turėjau visai nemažai ryšių ne tik su uoliais kunigais, bet ir su pogrindžio seserimis vienuolėmis, ir su atsiradusiais Eucharistijos bičiuliais, ir kitais sąmoningais katalikais.
Jei ne tie metai, kai mums buvo uždrausta eiti pareigas, Kroniką leisti būtų buvę kelis kartus sunkiau, nes tarnaudamas parapijoje vikaru pačiu geriausiu atveju gali užmegzti gerus kontaktus su savo parapijiečiais, bet negali megzti ryšių su miestų inteligentija. Tad tokia buvo pradžia.
Pradėję leisti Kroniką, tikrai nebuvome numatę, kad ji turės tokį atgarsį Vakaruose, nes viskas mums tada atrodė kaip migloje – nežinojome, ar Kronika apskritai pateks į Vakarus, o jei pateks, ar ten paplis, ar kažkas susidomės. Bet jau kelių metų pamatėme, kad tapome kone vieninteliu balsu, kuris pasakoja tiesą apie sovietinę padėtį Lietuvoje. Maskvoje, žinoma, buvo leidžiama „Einamųjų įvykių kronika“. Tad mūsų pogrindžio žiniasklaidos balsas pasidarė labai svarbus, viršijo mūsų lūkesčius.
Tai buvo neginkluota kova, kuri tęsėsi 17 metų. Kai pradėjau leisti Kroniką, planavau, kad geriausiu atveju išsilaikysime 3-4 metus. Maskvos disidentų patirtis rodė, kad pogrindžio leidinius per kelis metus sulikviduodavo saugumas, galvojau, kad panašiai nutiks ir Lietuvoje. Juk KGB čia turėjo tūkstančius etatinių darbuotojų, o kolaborantų buvo dešimtys tūkstančių.
Kaip manote, kokia Kronikos sėkmės paslaptis? Kodėl pavyko pasiekti tokio plataus masto sklaidą Vakaruose? Juk Kronika nukeliavo į visus Žemės kampelius.
-Tikiu, kad šį Kronikos stebuklą pavyko sukurti dangaus ir labai pasišventusių žmonių pagalba. Apie Kroniką buvo susibūręs nemažas būrys žmonių, tikrai galiu su pasigėrėjimu juos prisiminti, jie visi buvo savanoriai, visi daug rizikavo, nemažai iš jų buvo nuteisti.
Petras Plumpa buvo pirmasis – buvo nuteistas 8 metams griežto režimo lagerio. Ir taip vieną po kito nuteisdavo, tačiau teismai ne tik neatimdavo drąsos likusiems, o dar labiau juos uždegdavo, kad jeigu sovietinė valdžia taip sunerimusi ir taip nori sunaikinti Kroniką, reiškia, ji labai svarbi ir reikalinga. Dėkoju Dievui už daugelį žmonių, bet kurių pagalbos Kronika nebūtų galėjusi egzistuoti. Tai ne kokio nors vieno redaktoriaus nuopelnas, bet daugelio žmonių. Kronika buvo bendras mūsų kūrinys.
Kai „Vatikano radijas“ pradėjo skaityti Kroniką, kai per atvažiuojančius išeivius mus ėmė pasiekti informacija, kaip sparčiai Kronika sklinda Vakaruose lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų kalbomis, mums tapo visiškai aišku, kad pataikėme į taikinį, ir kad tame neginkluotame pasipriešinime suradome patį svarbiausią dalyką, kaip priešintis prievartai – tiesos žodį. Ačiū Dievui, kad galėjome tiek metų sėkmingai dirbti šį darbą – iki pat mūsų valstybės Atgimimo.
Dėkojame.
