Apaštalas Jonas pasakoja apie žmonių minios pamaitinimą penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvimis.
Keliaujančiųjų į Velykų šventes Jeruzalėje buvo tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, ir Jėzus paliepė apaštalams juos pamaitinti. Bet kaip tai padaryti, kai tik vienas berniukas turėjo penkis duonos kepalėlius ir dvi žuveles?
Tačiau apaštalai jau turėjo patirties, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), todėl jie padalijo žmonėms duoną bei žuvį; žmonės pavalgė, ir buvo surinkta dar dvylika pintinių likusių duonos gabalėlių. Stebuklas buvo toks akivaizdus, jog žmonės kalbėjo: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“ (Jn 6, 14).
Šia proga Jėzus kalbėjo žmonėms apie duoną, nužengiančią iš dangaus, ir kad ta duona būsiąs jo kūnas už pasaulio gyvybę (plg. Jn 6, 52). Tai buvo pirmoji Jėzaus užuomina apie Eucharistijos duoną, kurią jis duos valgyti mokiniams Velykų vakarienės metu ir kurią lieps dalyti įtikėjusiems broliams bei seserims.
Popiežius Pranciškus kalba: „Duonos padauginimo stebuklas nėra tik istorinis faktas. Tai, ką aprašo Evangelija, vyksta kasdien iki šių dienų. Kristus visada yra tarp mūsų, mus moko ir lydi savo globa. Duonos padauginimo stebuklas vyksta kiekvieną dieną: Kristus daugina Dievo žodžio duoną sieloms stiprinti; Jis stebuklingai daugina ir kitą duoną – Eucharistiją.“
Skaitomas ar Mišiose girdimas Dievo Žodis stiprina mūsų tikėjimą, leidžia giliau suprasti Dievo veikimą pasaulyje ir jo Sūnaus misiją siekiant išlaisvinti mus iš supančio blogio.
Priimdami Eucharistiją mes susitinkame su Jėzumi ir tampame dangiškojo Tėvo vaikais, o tarpusavyje – broliais; taip pat gauname iš Jėzaus malonę, kuri skatina dalytis su kitais tuo, ką turime.
Eucharistija yra pats veiksmingiausias vaistas, gydantis mūsų savanaudiškumą.
Eucharistija yra pats veiksmingiausias vaistas, gydantis mūsų savanaudiškumą.
Jėzus padarė stebuklą, pasinaudodamas penkiais duonos kepalėliais ir dviem žuvelėmis.
Kad Dievas padarytų didelį stebuklą, žmogui reikia bent šiek tiek prisidėti. Bažnyčioje apstu tokios žmogaus ir Dievo sąveikos pavyzdžių.
Kai šv. Pranciškus Asyžietis kūrė mažųjų brolių bendruomenę, pradžia buvo tokia kukli, kaip tie penki duonos kepalėliai. Dievas pasinaudojo šio šventojo pastangomis ir amžių būvyje per pranciškonų vienuoliją atliko ir atlieka daugybę gerų darbų.
Panašiai buvo ir su kitomis vienuoliškomis bendruomenėmis. Vargstančiųjų globai pasišventusios šv. Motinos Teresės iš Kalkutos pastangos pradžioje atrodė tokios mažos, kaip tos berniuko rankose turėtos dvi žuvelės, bet Dievas tas pastangas laimino.
Šiandien Motinos Teresės įkurtos kongregacijos seserys tarnauja ne tik Indijoje, bet ir visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, atlikdamos didelių meilės darbų.
Dievo žodis kviečia pamąstyti, ką mes galėtume padaryti, kad šalia mūsų esantys ir daug ko stokojantys žmonės patirtų Dievo meilės stebuklą. Iš tikrųjų, žmogus alksta ne tik duonos, bet ir tiesos, meilės bei tikros laisvės.
Susidurdami su savo ir kitų žmonių bėdomis, mes esame linkę dejuoti, tačiau skundai nieko neišsprendžia. Mes galime kaip tas berniukas iš Evangelijos paaukoti tą truputį, kurį turime.
Anot popiežiaus Pranciškaus, kiekvienas iš mūsų turime vienokio ar kitokio pavidalo „penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis“ – turime laiko, gebėjimų, žinių, ir jei tą truputį panaudojame, jo gali pakakti, kad aplink mus būtų daugiau meilės, teisingumo bei džiaugsmo.
Ypač vertingi geros maldos trupinėliai, kai meldžiamės už žmones, patiriančius kokių nors išbandymų arba besidarbuojančius dėl bendrojo gėrio. Tapkime duonos padauginimo stebuklo bendradarbiais!
